Dar negirdėta 1920-ųjų metų istorija: slaptieji Latvijos interesai, kai prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos konfliktas

Viena iš jo monografijų – „Piesardzīgā draudzība: Latvijas un Polijas attiecības 1919. un 1920. gadā“ („Atsargioji draugystė: Latvijos ir Lenkijos santykiai 1919 ir 1920 metais“), išleista Rygoje 2007 m., – skirta Latvijos ir Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos, Lietuvos ir Lenkijos bei šių trijų valstybių tarpusavio santykiams, Latvijos neutraliai, o dažnai ir savanaudiškai pozicijai Liucijaus Želigovskio agresijos metu ir vėliau, Lenkijai aneksavus Pietryčių Lietuvą. Lietuvių skaitytojui ji gali būti įdomi ir dėl mažai žinomų ar negirdėtų faktų, taip pat dėl kiek skirtingos jų interpretacijos.

Autoriui maloniai sutikus, čia skelbiamas monografijos skyrius, tiesiogiai skirtas minėtiesiems įvykiams, taip pat keletas susijusių ištraukų iš tolesnių skyrių. Iš latvių kalbos vertė ir tekste minimų asmenų sąrašą atrinko Alvydas Butkus.

Latvija ir Vilniaus klausimas

Jau 1920 m. rugsėjo 9–10 dienomis Latvija bandė padėti sureguliuoti Lenkijos ir Lietuvos santykius, nes abi šalys nuo rugsėjo 2 d. faktiškai buvo karo būklėje. Tai mėginta daryti, pasiūlius Rygą kaip tarpininkavimo ir derybų vietą. Lenkijos užsienio reikalų ministras E. Sapieha padėkojo ir informavo, kad Lenkijos ir Lietuvos vyriausybės jau susitarusios pradėti derybas Kalvarijoje. Lietuvos pusė Latvijos pasiūlymą vertino irgi teigiamai, nors apskritai reikia pripažinti, kad šioje situacijoje Latvijos mėginimas tarpininkauti buvo gana nesėkmingas ( jos šalutinis tikslas buvo didinti Latvijos tarptautinį prestižą). 

Lenkų ir lietuvių derybos Kalvarijoje buvo be rezultatų, tačiau Tautų Sąjungos ir Vakarų didžiųjų valstybių spaudimu jos buvo pratęstos rugsėjo 29 d. Suvalkuose, kur spalio 7 d. buvo pasirašyta sutartis. Joje fiksuota laikinoji demarkacinė linija tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių, netiesiogiai palikus lietuvių kontroliuojamoje teritorijoje ir svarbiausią nesantaikos priežastį – Vilnių. Rodės, artėjo konflikto sprendimas. Jis būtų atvėręs naujas galimybes sukurti Baltijos valstybių sąjungą ir įgyvendinęs Vakarų valstybių norą pasiekti taiką tarp naujai susikūrusių valstybių tokiame svarbiame pasienio su Sovietų Rusija regione.

Tačiau Vilniaus problema pasirodė pernelyg sudėtinga, kad ją būtų galima taip paprastai išspręsti. Lenkijos vadovai (pirmiausia J. Pilsudskis), nors ir buvo priversti paklusti Vakarų reikalavimams, nesiruošė lietuviams atiduoti Vilniaus. Spalio 9 d. gen. L. Želigovskio vadovaujami lenkų kariuomenės daliniai, tariamai „sukėlę maištą“, o iš tikrųjų visiškai suderinę su Lenkijos kariuomenės vadovybe (vėlgi pirmiausia su vyriausiuoju vadu J. Pilsudskiu), užėmė Vilnių, išviję iš jo lietuvius ir sukūrę vadinamąją Vidurio Lietuvos valstybę (kurią faktiškai kontroliavo Lenkija). Spalio 12–13 dienomis į Kauną vėl persikėlė užsienio šalių, tarp jų ir Latvijos, diplomatijos atstovai ir kt. (pasiuntinys V. Bandrevičius pateikė trumpą pranešimą apie patyrimus Vilniuje).

Nors Želigovskio neoficialus ryšys su Varšuva buvo suvokiamas iškart, Latvijos padėtį komplikavo Lietuvos kariuomenės buvimas Alūkštos apylinkėse. Todėl teoriškai Vidurio Lietuvos pajėgos galėjo tiesiogiai grasinti ir Latvijos teritorijai. Be to, nepriklausomai nuo tolesnės įvykių eigos, tai buvo puiki proga ir pretekstas išspręsti klausimą dėl Lietuvos pajėgų buvimo Alūkštos dalyje, kurią Latvijos pusė traktavo kaip savą. Todėl spalio 12 d. Latvijos kariuomenės vyriausiasis vadas J. Baluodis pranešė Lietuvos kariuomenės vadovybei, kad Latvijos kariuomenė priversta garantuoti savo žemių saugumą ir užimti teritoriją iki buvusios Kuršo gubernijos ribos, tačiau akcija nėra nukreipta prieš Lietuvą, „kuri irgi suinteresuota, kad Eglainėje būtų latvių, o ne Želigovskio, pajėgos“.

Lietuvių daliniai Alūkštoje nebuvo dideli, be to, jau spalio 11 d. čia esantys 9-ojo pėstininkų pulko 450 vyrų ir Baltarusių kuopos  patys  buvo pradėję chaotišką evakuaciją į Panevėžį, tad kariuomenės pergrupavimas, Eglainėje prasidėjęs naktį į spalio 12 d. (Subatę lietuviai paliko jau spalio 11 d. vakare), vyko ramiai. Eglainės lietuvių komendantui buvo iškeltas reikalavimas nedelsiant evakuoti kariuomenę į buvusį gubernijos pasienį ir leisti palikti 15 kareivių trims dienoms turtui išvežti. Kadangi aplinkiniai latvių valstiečiai atsisakė duoti jiems pastotes, šių teko ieškoti Lietuvoje. Matydami, kad išvežimo darbai dėl šios priežasties stringa, latviai nukėlė terminą į spalio 13 d.  Vienoje iš sodybų prie Eglainės buvo įrengta Lietuvos kariuomenės 5-oji belaisvių stovykla. Latvių 12-ojo Bauskės pėstininkų pulko kariai išlaisvino šioje stovykloje laikytus 22 lenkus karo belaisvius, o lietuvius sargybinius nusiuntė į Lietuvą (buvusieji belaisviai perduoti A. Miškovskio žinion ir išvyko į Rygą, vėliau jie visi pabrėžė mandagų latvių elgesį su jais). 

Šios akcijos metu būta ir nemalonių momentų – latvių kariai nuginkluotus lietuvių sargybinius prieš paleisdami buvo trumpam uždarę į belaisvių patalpas ir net bandė juos priversti susikeisti drabužiais su buvusiais lenkų belaisviais (tai neįvyko, nes lenkai atsisakė tai daryti). Lietuvos pusė protestavo dėl dviejų lokomotyvų ir 22 vagonų sulaikymo Eglainėje. Paliktasis inventorius buvo grąžintas, ir kariškiai gavo įsakymą stropiai juo rūpintis. Ginčytiniems klausimams išsiaiškinti spalio 14 d. Šiauliuose susitiko abiejų šalių kariuomenių vadovybė (Lietuvos pusei atstovavo ir latvis pulkininkas leitenantas V. Uozuolas, Latvijos pusei – P. Radzinis ir V. Bandrevičius). Lietuvos krašto apsaugos ministras ir vyriausiasis kariuomenės vadas K. Žukas kalbėjo apie Želigovskio grėsmę Latvijai, „Latgalos dvarininkų legioną“ jo kariuomenėje, prikišo latviams Eglainės užėmimą; J. Baluodis tai aiškino kaip būtinybę apsaugoti Daugpilį nuo galimo želigovskininkų puolimo. Stengdamasis nuraminti lietuvius, jis pabrėžė, kad latvių karinė akcija dar galutinai nesprendžia Eglainės valstybinės priklausomybės klausimo – jį išspręsianti tarptautinė Sienos nustatymo komisija.

Savo ruožtu P. Radzinis spalio 14 d. Rygoje informavo A. Miškovskį, kad Latvijos kariuomenė užėmė visą Kuršo gubernijos pasienį, peržengusi sieną tik ties Subate, kur esanti „visiškai latviška teritorija“ (iš tikrųjų minėtoji linija iki galo buvo užimta keletą dienų vėliau – E. J.), ir prašė pranešti Lenkijos kariuomenės vadovybei, kad Latvijoje nebėra nė vieno lietuvių kario. Visa tai tam, „kad būtų išvengta nesusipratimų tarp mūsų kariuomenės ir didvyriškos lenkų armijos„. Tą pačią dieną A. Miškovskis perdavė šią žinią Lenkijos Generaliniam štabui. Latvijos valdžios įstaigos ir cenzūra Rygoje neleido spaudoje paskelbti Lietuvos diplomatijos atstovo D. Zauniaus kvietimo Latvijos lietuviams dalyvauti Lietuvos valstybės atgimimo procese, nes skelbime neigiamai minėta Lenkija ir lenkai.

Iš tikrųjų Želigovskio pajėgų dešiniajame sparne žygiavo Lenkijos kariuomenės 3-ioji Legionų divizija, formaliai laikydamasi neutraliteto, o iš tikrųjų palaikydama aktyvų ryšį su Vidurio Lietuvos pajėgomis. Spalio 14 d. Latvijos kariuomenės Žiemgalos divizijos štabo agentai pranešė, kad lenkų žvalgai buvo pasirodę Slobotkoje ir Breslaujoje, tačiau „bolševikai juos iš ten išviję“. Spalio 15 d. Žiemgalos divizija gavo įsakymą sustiprinti žvalgybą ir, jei tik lenkai „prisiartintų prie mūsų administracinės sienos /.../, greičiau ją užimti“. Rezervui buvo parengtos Vidžemės divizijos dalys. Savo ruožtu spalio 16 d. 2-ajam Ventspilio pėstininkų pulkui (į pietus nuo Daugpilio) buvo pristatyta keletas artilerijos baterijų. Spalio18 d. J. Baluodis pranešė, kad jau visiškai užimta buvusios gubernijos siena nuo Subatės iki Šafranovo.

Spalio 15 d. P. Radzinis įsakė „per žvalgybą ir karininkų patrulius“ pranešti apie tai lenkų kariuomenei ir prašyti lenkų nemėginti peržengti buvusios gubernijos sienos. Spalio 25 d. į Jakubovkos dvarą (tarp Sitos ežero ir Ričos) atvyko lenkų 3-iosios Legionų divizijos 3-iojo artilerijos pulko karininkas su keliais kareiviais ir informavo 2-ojo Ventspilio pulko bataliono vadą J. Grosvaldą, kad lenkai įsitvirtinę linijoje maždaug 15–17 km nuo „Kuršo“ sienos ir kol kas jiems įsakyta jos neperžengti. Jis pabrėžė, kad lenkų ketinimai latvių atžvilgiu yra draugiški. Susitikimas buvęs labai „nuoširdus„.

Tuo pat metu agentai pranešė, kad į Vydžius ir Švenčionis įžengė lenkų 23-iasis pėstininkų pulkas, o spalio 27 d. 2-ojo Ventspilio pulko žvalgai Drisvėtoje (gerokai už sienos) draugiškai susitiko su lenkų žvalgais ir vėliau išsiaiškino, kad Turmante tebėra nedidelės pajėgos lietuvių, kurie esą labai bijo lenkų. Tačiau lapkričio 1 d., kai Turmante pasirodė lenkų žvalgai, lietuviai į juos atidengė ugnį ir neilgam privertė atsitraukti. Patys lietuviai nuo Vilniaus–Daugpilio geležinkelio linijos visiškai atsitraukė lapkričio 2–3 d. Atėję lenkai latvių atžvilgiu laikėsi korektiškai ir nemėgino peržengti sienos. 

Lenkijos kariuomenės Generalinio štabo viršininkas T. Rozvadovskis lapkričio 17 d. pranešime rašė: „Sutinkamai su tuo, kad santykiuose su Latvija mes turime vengti bet kokių nesusipratimų, galinčių pabloginti dabartinius santykius, lenkų daliniai gavo įsakymą neperžengti buvusios Kuršo gubernijos ribos tarp Turmanto geležinkelio stoties ir Indricos ir šią ribą laikyti Lenkijos–Latvijos demarkacine linija, kol abiejų šalių vyriausybės priims sprendimą dėl valstybės sienos.“

2-ojo Ventspilio pėstininkų pulko karininkas O. Caunytis vėliau prisiminė, kad santykiai su lenkais ties naująja linija „gana įtempti, bet išoriškai mandagūs ir taikūs“. Tad Latvijos kariuomenės dalinių skaičius prie sienos kurį laiką nebuvo mažinamas, o kariuomenė buvo pasiruošusi visoms galimybėms. Savo ruožtu Lenkijos kariuomenės vadovybės pranešime buvo sakoma: „Lenkijos armija iki šiol /.../ stropiai paiso susidariusios demarkacijos linijos. Lenkų ir latvių pulkų kaimyniniai santykiai iš karto tapo draugiški /.../.“

Vilniaus įvykiai sukėlė nerimą Latvijai. Spalio 14 d. A. Miškovskis pranešė, kad Latvijos visuomenei neramu, ir reikėtų, kad pats Želigovskis ir Lenkijos spauda pabrėžtų jo draugišką požiūrį į Latviją. Kitą dieną jis pranešė apie Latvijos spaudos susirūpinimą dėl Alūkštos apylinkių likimo, ir pridūrė, kad „būtina, jog generolo Želigovskio daliniai, kurie gali greitai susisiekti su latviais, vengtų bet kokių nesusipratimų su jais“.  A. Miškovskis ir V. Kameneckis stengėsi įtikinti Latvijos politikus ir visuomenę, kad bet koks nerimas yra nepagrįstas. Spalio 23 d. Kameneckis per spaudą pranešė, kad Lenkijos vyriausybė neturi nieko bendra su Želigovskio akcija, tačiau ji „įdėmiai seka įvykius Vilniuje ir laiko juos karšto patriotizmo išraiška“. Ir Lenkijos taikos delegacijos taikos derybose su Sovietų Rusija narys L. Vasilevskis tvirtino, esą Želigovskis neturi agresyvių planų prieš Latviją.

Pačiai Latvijos vyriausybei buvo beveik aiškus Lenkijos vaidmuo įvykiuose. Spalio 25 d. Užsienio reikalų ministerijos apžvalgoje visiškai teisingai teigta, jog „Želigovskio pasirodymas įvyko su paties Pilsudskio pritarimu ir palaikymu“ ir kol „šį reikalą valdo pats Pilsudskis, tai negali grėsti mūsų saugumui. Bet jei Pilsudskio įtaka dingtų, tai reikalas būtų kitoks“.

Iš šalies Latvijos santykiai su Lenkija spalio mėn. atrodė geri. Tai spalio 20 d. pripažino ir Lenkijos užsienio reikalų ministras E. Sapieha. Savo ruožtu A. Keninis spalio 29 d. apibendrino, kad Lenkijos spauda, vyriausybė ir Seimas apskritai yra palankiai nusiteikę Latvijos atžvilgiu. E. Sapieha buvo pažadėjęs, kad Lenkija netrukus pripažins Latviją de jure, ir kol kas tai esą neįvyksta tik dėl Prancūzijos neigiamos nuostatos. Lenkijos kariuomenės Generalinis štabas lapkričio 3 d. tvirtino, kad „Latvijos vyriausybė šiuo metu stengiasi taisyti blogą įspūdį, kurį ji paliko savo šalta laikysena Lenkijai patekus į kritišką situaciją“ (rugpjūčio mūšių prie Varšuvos metu – E. J.). Tačiau Latvijos laikysena eilinį kartą keitėsi priklausomai nuo įvykių Vilniaus regione. Pasak istoriko P. Losovskio, prasidėjus Želigovskio akcijai, Latvija sukėlusi Lenkijai „didžiausią nuostabą“.

Tam būta objektyvių priežasčių. Kariuomenės vyriausiojo vado štabo Užsienio žvalgybos skyrius pranešė, kad Želigovskis rengiasi nuversti Lietuvos vyriausybę ir sudaryti Lietuvos uniją su Lenkija, sukurti lenkų kontroliuojamą koridorių per Vilnių, Mažeikius ir Liepoją „ryšiams su Prancūzija palaikyti“. Jo kariuomenėje tarnauja daug Latgalos lenkų, o jie norėtų ir Latgalą prijungti prie Lenkijos. Vidurio Lietuvos kariuomenės kiekis – 75 000–90 000 vyrų – esąs perdėtas. Savo ruožtu štabo Kontržvalgybos skyrius lapkričio 7 d. informavo, kad Daugpilio ir Alūkštos apylinkėse intensyviai platinami gandai apie laukiamą Želigovskio pajėgų įžygiavimą. 

Gandus skleidęs net Lenkijos garbės konsulas Daugpilyje S. Sirevičius, kuris, beje, apdalijęs Lenkijos pasais vietinius lenkų savanorius ir nusiuntęs juos į Lenkiją, kur tie dalyvavę organizuojant savivaldas ir policiją, taip pat stoję į Vidurio Lietuvos kariuomenę. Alūkštos apylinkėse pastebėta vietinių lenkų, apie kuriuos buvo žinoma, kad jie tarnauja Lenkijos kariuomenės žvalgyboje ir kontržvalgyboje. Du iš jų buvo sulaikyti Gryvoje (Daugpilio pietinis priemiestis – A. B.), nes pas juos rasti Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Lietuvos pasai ir kiti dokumentai bei daiktai, liudijantys apie žvalgybos užduotis. Padėtį dar labiau komplikavo labai sugriautas Latgalos ūkis, masinė spekuliacija ir kontrabanda pasienio rajonuose, apgailėtina sanitarinė padėtis (1920 m. rudenį Latgaloje gyventojai galėjo keliauti tik turėdami vienkartinį komendanto leidimą, o vykstantys į Rygą privalėjo parodyti karantino gydytojo pažymą, kad jiems atlikta utėlių naikinimo procedūra).

Lenkijos Generalinis štabas gruodžio 1 d. irgi pranešė, kad Latvijoje sklinda gandai apie Lenkijos 2-osios armijos (septynių divizijų) perdavimą Želigovskio žinion, apie Latgalos ir Kuršo užėmimo planus, net apie galimą Želigovskio akcijos ryšį su nauja Bermonto avantiūra Baltijoje ir Bulako-Balachovičiaus veiklą. A. Miškovskis lapkričio 7 d. pranešė, kad dėl gandų Latvijoje sustabdyta kariuomenės demobilizacija ir pradėtos registruoti ryšio priemonės. Latvijos kariuomenės vadovybei jis eilinį kartą leido suprasti, kad Vidurio Lietuvos pajėgų akcija prieš Latviją neįmanoma, ir jau kitą dieną pats asmeniškai nuvyko prie Latvijos ir Lenkijos naujosios sienos linijos ties Alūkšta.

Tačiau visuomenės nerimas Latvijoje vis didėjo. Lapkričio 2 d. poetas E. Virza spaudoje rašė, kad negalima mažinti išlaidų kariuomenei, kol „Želigovskis niokoja lietuvių laisvę, o jo divizijos nukreiptos į Daugpilį“. Ypač aštriai reagavo Latgalos latvių inteligentija. J. Paberzas rašė apie Vidurio Lietuvos kariuomenės Latgalos dvarininkų pulką, pasiruošusį pulti Daugpilį, ir ragino būti budrius, nes dvarininkai nori „gelbėti savo dvarus, vėl sėdėti ant sprando valstiečiams, nusėti lenkų žemę lenkiškomis mokyklomis, bažnyčiomis, visose įstaigose įvesti mums nesuprantamą kalbą“. Ir Užsienio reikalų ministerija lapkričio 7 d. pranešė apie vadinamąjį „Latgalos pulką“, kuris dislokuotas Švenčionių rajone ir kuriame esą daug lenkų bei rusų dvarininkų. Pulko „laikysena yra įtartina“. Nors iš tikrųjų atskiro „latgaliečių“ pulko Vidurio Lietuvos kariuomenėje nebuvo, joje tarnavo ir civilinėje administracijoje darbavosi daugelis Latgalos dvarininkų, kurių požiūris į Latviją buvo priešiškas ar bent jau nepalankus. Vienas ryškiausių jų atstovų – Daugpilyje gimęs V. Studnickis-Gizbertas  – ir vėliau pasižymėjęs ypatinga nepagarba Latvijos valstybei. Neabejotina, kad ir dalis Latgalos dvarininkų, ir kiti šovinistiškai nusiteikę Želigovskio kareiviai iš tiesų galėjo tikėti „karo žygiu į Latgalą“, turint galvoje labai savotiškas Vilniaus ir Vilniaus regiono užėmimo aplinkybes, taip pat Vidurio Lietuvos kariuomenės pobūdį.

Lapkričio 10 d. M. Hartmanis iš Varšuvos taip pat pranešė apie Latgalos dvarininkus Želigovskio kariuomenėje, taip pat apie ginklus ir maistą, išsiųstą iš Lenkijos į Vilnių. Latvijos kariuomenės vadovybė stengėsi nuraminti visuomenę pabrėždama, kad yra imtasi visų reikiamų atsargumo priemonių, ir gandai apie Želigovskio pajėgų ir latvių susidūrimus prie Daugpilio yra visiškai nepagrįsti. Be to, tarp Latvijos kariuomenės ir lenkų 3-iosios Legionų divizijos, kuri buvo Vidurio Lietuvos kariuomenės struktūroje ir kurioje „mūsų kareiviai sutinka vieną kitą seną pažįstamą“ iš Latgalos vadavimo laikų, yra neutrali zona9.

Informacijai gauti į Vilnių buvo nusiųstas Latvijos karo atstovo padėjėjas Lenkijoje kapitonas (rotmistras) A. Lėvingas, atvykęs į lenkų užimtąjį miestą lapkričio 7 d. Kalbėdamas su juo, L. Želigovskis pabrėžė, kad nori kuo greičiau užmegzti draugiškus santykius su Latvija10. Lenkijos kariuomenės Generalinis štabas lapkričio 15 d. padarė išvadą, jog „paaiškinimai, kuriuos Vilniuje rotmistrui Lėvingui davė Želigovskis /.../, paliko Rygoje labai gerą įspūdį“. 

Be to, Vilniuje nuo lapkričio 15 iki 21 d. komandiruotėje buvo Latvijos diplomatinės atstovybės Varšuvoje sekretorius P. Uolinis, gavęs Latvijos diplomatinio atstovo A. Keninio oficialią užduotį – išsiaiškinti Latvijos piliečių ir pabėgėlių padėtį šiame mieste (kelyje iš Lenkijos). Žinoma, jis turėjo ir neoficialią užduotį – sužinoti bendrą situaciją Vilniuje ir Želigovskio požiūrį į Latviją. Želigovskis jam palikęs „paprasto, nuoširdaus ir garbingo kareivio“ įspūdį. 

Pokalbiai apie politiką jį apsunkinę, todėl jis mielai patikėjęs juos vesti patarėjams (pirmiausia A. Pristoriui, ryšių karininkui, palaikiusiam ryšį su J. Pilsudskiu). Generolas šiltai prisiminęs latvę gailestingąją seserį E. Kundzinią iš Cėsių, pasaulinio karo metu slaugiusią jį ir kitus sužeistus lenkų karininkus vienoje karo ligoninėje Podolėje. P. Uolinis tvirtai įsitikino, kad Želigovskis „pavaldus Varšuvai, kuri palanki Latvijai“. Ir M. Hartmanis iš Varšuvos pranešė, kad „Želigovskis žada geriausius santykius su mumis“. J. Pilsudskio adjutantas B. Veniava-Dlugoševskis pokalbiuose su Latvijos atstovais pabrėžė, kad Želigovskis esąs demokratas ir negins Latgalos dvarininkų interesų, o pats J. Pilsudskis per iškilmes, kur jam buvo suteiktas maršalo laipsnis, A. Keniniui darsyk akcentavo savo geranoriškumą Latvijai.

Tad P. Radzinis turėjo pagrindą spaudoje teigti, kad Želigovskis, būdamas lenkas, tiesiogiai ar netiesiogiai atstovauja Lenkijos interesams, o Lenkija nesuinteresuota kelti grėsmę Latvijai, ir „kai kurių lenkų dvarininkų pageidavimai nėra lenkų vyriausybės ir tautos daugumos mintyse“.

Lietuvos vyriausybė šiuo metu stengėsi gauti Latvijos paramą kovoje su Vidurio Lietuva ir Lenkija, nes sąlygos atrodė palankios, kad pagaliau pasiektų Latvijos stojimą Lietuvos pusėn jos konflikte su Lenkija. Jau spalio 11 d. Lietuvos Seimo Užsienio reikalų komisija nusprendė „ieškoti supratimo kelių su latviais“, kad drauge „apgintų nepriklausomybę“. Lapkričio 11 d. į Rygą atvyko Lietuvos karinė delegacija (latvių kilmės generolas leitenantas, Generalinio štabo ypatingų užduočių generolas M. Katchė, spalio 7 d. Suvalkuose pasirašęs Lietuvos ir Lenkijos sutartį, latvis pulkininkas leitenantas V. Uozuolas ir dar vienas karininkas). Lapkričio 17 d. į Rygą atvyko grupė Seimo deputatų (vadovaujami M. Sleževičiaus).

 Jie mėgino įtikinti Latvijos kariuomenės vadovybę, jog būtina sudaryti abiejų šalių karinę sąjungą, nukreiptą prieš Vidurio Lietuvą. Seimo atstovų oficialus tikslas buvo sudalyvauti Latvijos nepriklausomybės paskelbimo dienos iškilmėse (lapkričio 18-ąją – A. B.), tačiau M. Katchė Kaune buvo gavęs konkrečią užduotį – pasiekti, kad prieš Vidurio Lietuvą būtų pasirašyta karinė konvencija, numatanti aktyvius Latvijos kariuomenės veiksmus, jei Želigovskio kariuomenė pajudėtų Kaišiadorių ir Ukmergės kryptimi. Lietuviai pasielgtų taip pat, jei Vidurio Lietuvos lenkų pajėgos patrauktų Daugpilio link. Be to, turėjo būti sukurtas bendras operatyvinis planas. Tačiau Latvijos pusė puikiai suvokė, kad tokia sąjunga būtų nukreipta ne tik prieš Vidurio Lietuvą, bet ir prieš Lenkiją, ir nors Konstitucinio susirinkimo didžiausioji frakcija – socialdemokratai – buvo nusistatę prieš Lenkiją, aktyviai padėti lietuviams atsisakė. Lapkričio 15 d. pranešime Kaunui M. Katchė pabrėžė, kad trijų dienų derybose latviai sutikę teikti Lietuvai visapusišką pagalbą kovai su Želigovskiu, tačiau pripažinę, kad visuomenė dar neparengta Latvijos kariuomenės veiklai prieš Vidurio Lietuvą. O lapkričio 19 d. pranešime M. Katchė jau pripažino, kad sudaryti karinę konvenciją su Latvija nepavyks, nors didelė latvių tautos dalis užjaučia Lietuvą. Visų pirma, tai susiję su Latvijos vyriausybės požiūriu, kad kova su Vidurio Lietuva reikštų konfrontaciją su Lenkija.

M. Katchė pasiūlymas aptarti karinės konvencijos projektą privačiai irgi liko be atsako. Tačiau tolesnėse derybose Latvijos pusė pažadėjo lietuviams kiek galėdama parūpinti karo specialistų, karinių medžiagų, leisti naudotis uostais karinėms medžiagoms gabenti, naudotis Latvijos dirbtuvėmis ir t. t. Latvijos armijos štabo viršininkas K. Ramatas teigė, kad pokalbyje su juo ir J. Baluodžiu generolas M. Katchė pasiūlęs sukurti glaudžią abiejų šalių sąjungą, tačiau latviai atsakę, jog jau seniai galvojantys apie platesnę visų Baltijos šalių sąjungą. M. Katchė pabrėžęs, kad nesąs įgaliotas kalbėti apie tokią sąjungą ir kad reikėtų atsižvelgti į „momento grėsmę“. K. Ramatas vėliau prisiminė: „Tam savo ruožtu mes negalėjome pritarti, nes tikra beprotybė būtų susipykti su mūsų didžiausiu ir stipriausiu kaimynu, kai mūsų realieji politiniai interesai reikalavo kuo artimesnės draugystės su juo.“