Geriau už bet kokius šaldytuvus: airiška patirtis, kaip išsaugoti sviestą, kad jis negestų net 2000 metų

Sviestas glūdėjo maždaug 3,6 metrų gylyje ir jį Airijos Emlagh pelkėje aptiko durpių kasėjas Jack Conway, kuris nedelsdamas radinį nunešė į Cavan grafystės muziejų.

Nors pelkių sviestas nėra itin retas radinys, šis pavyzdys unikalus, nes jis, palyginus su kitais, gan didelis, o tai reiškia, kad jis veikiausiai priklausė pasiturinčiam asmeniui.

Jis dar įdomus ir tuo, kad rastas trijų karalysčių sandūroje – Drakerath regione – kuris tais laikais, kai sviestas užkastas, praktiškai buvo niekieno žemė.

„Tuomet šios pelkės buvo nepasiekiamos, paslaptingos vietos,“ The Irish Times sakė Andy Halpin iš Nacionalinio Airijos muziejaus. „Ji yra trijų atskirų karalysčių sandūroje, ir politiškai, galima sakyti, niekam nepriklausanti – čia viskas ir aiškėja.“

Dėl šių sąlygų ir dėl to, kad sviestas rastas be medinės dėžės – kas įprastai būdavo daroma, siekiant išsaugoti sviestą vėlesniam panaudojimui – radinį tiriantys mokslininkai mano, kad jis buvo užkastas kaip auka dievams ar kitoms dvasioms, prašant apsaugos.

Kitaip tariant, niekas šiaip nepamiršo apie sviestą pelkėje. Jis buvo paliktas tikslingai ir jo niekada neplanuota iškasti.

Kai nebūdavo aukojamas dievams, pelkių sviestas dažniausiai būdavo užkasamas, siekiant ilgiau jį išlaikyti. Maždaug prieš 2000 metų žmonės į sviestą nedėdavo druskos ar dar kokių nors konservantų, tad jis gan lengvai sugesdavo, o užkasus mažai deguonies turinčioje vėsioje aplinkoje, jis išlikdavo ilgiau.

Nors pagal šiandienos standartus, tai atrodo kaip labai nepatikimas būdas, muziejaus mokslininkai, atlikę preliminarius naujai rasto gabalo paviršiaus tyrimus, sako, kad jis tebekvepia šviežiai.

„Jis kvepėjo kaip sviestas, kai palaikiau rankose, jos iš tiesų kvepėjo sviestu. Sviesto kvapas buvo netgi visame kambaryje,“ UTV Ireland sakė Cavan grafystės muziejaus kuratorė Savina Donoho.

Nors apibūdina maloniai, tačiau paties sviesto sudėtis dar neištirta, ir analizė dar bus atliekama, tad šią medžiagą sušlamšti gal ir nebūtų geriausia mintis. „Teoriškai ši medžiaga tebėra valgoma – bet nepasakytume, kad tai patartina,“ sakė Halpin.

Nors naujai rastas sviestas yra jaudinantis radinys dėl daugelio priežasčių – tarkime, radimo vietos ir apsaugos nebuvimo – tai nėra seniausias rastas pavyzdys.

2009 metais, Gilltowno pelkėje Kildare'o grafystėje durpyno darbininkai rado 25 kilogramų ąžuolinę statinę, pilną pelkių sviesto, kuri, mokslininkų vertinimu, buvo užkasta prieš 3000 metų.

Rastas pelkių sviestas dabar laikomas Nacionaliniame Airijos muziejuje. Kol kas niekas nežino, ar jis bus pateiktas viešai apžiūrai.

Josh Hrala
www.sciencealert.com