Archeologai: sinagoga Vilniuje žydams buvo svarbi, kaip katalikams Vatikanas

Vaikų žaidimų aikštelė sostinės Žydų gatvės gale, kur daugiau nei keturis amžius stovėjo sinagoga ir greta buvę ritualiniai statiniai, iki kitos savaitės vidurio virs archeologų darbo aikštele: mokslininkai iš Kanados, JAV, Izraelio ir Lietuvos pasirinktame plote jau atkasė pirmąjį grunto pusmetrį ir surinko keletą greta sinagogos buvusių statinių dekoro fragmentų – čerpių, stiklo šukių, plytų nuolaužų.

Ketinama kasti dar apie metrą, tuomet taikant specialią grunto skenavimo technologiją nustatyti tikslias pastatų ribas ir detales. Visą šį darbą filmuoja JAV mokslinės dokumentikos televizijos „Nova“ kolektyvas, ketinantis 2017-ųjų pirmojoje pusėje sukurti filmą apie Didžiąją Vilniaus sinagogą ir jos tyrimus.

„Didžioji sinagoga buvo viena didžiausių religinių žydų institucijų ne tik Lietuvoje, bet veikiausiai visoje Rytų Europoje. Ji buvo daugybės Vilniaus žydų namai, kurie išgarsėjo visame pasaulyje kaip Lietuvos Jeruzalė (...). Tai buvo Didžioji sinagoga, piligrimai iš viso pasaulio vyko į šią vietą. Tai buvo tarsi Vatikanas. Taigi, jei Vatikanas būtų sugriautas, būtų uždraustas, argi nenorėtumėte, kad kas nors atvyktų ir išsiaiškintų, kaip Vatikanas atrodė?“ – sakė vienas mokslininkų grupės vadovų Richardas Freundas, paklaustas, kas jį atvedė į Vilnių.

Jis yra JAV Hartfordo universiteto profesorius, daugiau nei du dešimtmečius taikantis naują neinvazinę tyrinėjimo metodiką: grunto skvarbos radarą bei elektrinės varžos tomografiją. Tokia metodika atveria plačias galimybes nuskenuoti ir tiksliai nustatyti po žeme esančių statinių liekanas ir sudaryti detalius požeminius žemėlapius neardant esamų statinių. Būtent tokia metodika taikoma kasinėjant ir sinagogos Vilniuje liekanas.

Tyrėjus į Vilnių atvedė šaknys

Vilnius tarptautinės archeologų grupės dėmesio centre atsidūrė prieš trejus metus, kai dr. Jonas Seligmanas, vadovaujantis Izraelio senienų tarnybos Kasinėjimų ir tyrimų departamentui, pirmąkart apsilankė Lietuvos sostinėje ir sužinojo apie lietuvių archeologų atliktus kasinėjimus Žydų gatvėje, greta sovietmečiu iškilusios mokyklos. Po ja ir palaidota Didžioji sinagoga.

„Čia atvykau prieš trejus metus, viešėdamas su šeima vietose, iš kurių yra kilę mano seneliai. Kretinga, Šeduva, Breslauja dabartinėje Baltarusijoje – tai yra vietos, iš kurių kilusi mano šeima. Vilnius yra viena tų vietų“, – BNS pasakojo J.Seligmanas.

Susipažinęs su lietuvių ekspertais, kurie dar 2011-aisiais ištyrė po žeme likusias Didžiosios sinagogos liekanas, jis pernai grįžo į Vilnių su grupe archeologų, tarp kurių buvo ir R.Freundas.

„Sinagogos pamatai yra labai labai giliai. Tačiau naudodami šią techniką, mes galime nustatyti, kur kas yra. Kasmet bandysime ištirti vieną sekciją nesunaikindami mokyklos“, – paaiškino JAV profesorius.

Naciai nesunaikino, nugriauti nusprendė sovietai

R.Freundas sako, kad 1633-iaisiais iškilusi Didžioji sinagoga, pastatyta ant XVI amžiaus sinagogos pamatų, archeologus sudomino dėl ypatingos svarbos tuometinei žydų bendruomenei. Anot jo, įdomiausia, kad sinagoga atlaikė Antrąjį pasaulinį karą bei nacių okupaciją.

„Sienos po karo dar stovėjo, tačiau sovietai nusprendė ją tiesiog nugriauti, o ne išsaugoti. Manau, kad jie baiminosi, jog sinagoga taps religinio atgimimo simboliu, nes jie nebuvo tuo metu suinteresuoti religiniu atgimimu“, – tvirtino mokslininkas.

„Bet Didžioji sinagoga turėjo paslaptį. Yra tokia ekleziastinė bažnyčios taisyklė – kad nė viena sinagoga negali būti aukštesnė, nei aukščiausia bažnyčia.

Bet jie norėjo pastatyti Didžiąją sinagogą. Tad ką padarė žydai? Jie pastatė du aukštus po žeme, tad pagrindinė sinagoga buvo po žeme. Taigi, viršutinė dalis buvo sunaikinta, sienos sunaikintos. Tačiau ironiškiausia, kad kai sovietai sulygino šią vietą ir pastatė ant viršaus mokyklą, jie išsaugojo žemutinę sinagogą, tarsi laiko kapsulėje“, – atskleidė R.Freundas.

J.Seligmanas pasakojo, kad šioje Vilniaus vietoje, kur atliekami kasinėjimai, anksčiau veikė bent 12 mažesnių sinagogų, svarbi žydų biblioteka, bendruomenės taryba ir labai svarbus žydų ritualinio gyvenimo atributas – ritualinė pirtis. Ją šiemet ir ėmėsi tyrinėti ekspertai. Tame pačiame pastate veikė ir įprasta pirtis bei viešieji tualetai.

„Vanduo buvo labai svarbus: jis nebuvo tiekiamas savivaldybės, jį žydų bendruomenė pirko iš domininkonų, iš vienuolyno greta (...). Žydų bendruomenei teko pačiai įsteigti savo „vidinę savivaldybę“, kuri spręstų vandens tiekimo, atliekų išvežimo, kanalizacijos klausimus. Jie pirkdavo vandenį iš domininkonų, iš Vingrių šaltinio, kuris buvo tiekiamas vamzdynais iki centrinio šulinio, o bendruomenės atstovai ateidavo čia ir toliau gabendavo vandenį į savo namus“, – pasakojo J.Seligmanas.

J.Seligmanas: žydų istorija nėra Holokaustas

Anot mokslininko, yra išlikusių rašytinių šaltinių, nurodančių konkrečius mokesčius už vandenį, už kanalizacijos paslaugas. Kanalizacija rajone rūpinosi Jėzuitų vienuolynas.

Tuo metu vienintelėje žydams skirtoje pirtyje Vilniuje vykusios ritualinės maudynės buvo ne tik svarbi religinio gyvenimo dalis, bet ir pajamų šaltinis pačiai bendruomenei išlaikyti. Pirtys, kaip ir sinagoga, yra po žeme – būtent tai suteikė archeologams galimybę gauti informacijos.

„Kodėl mums tai svarbu? Manau, svarbu, kad tokiose vietose, kaip Vilnius, kitose Lietuvos, Latvijos vietose žmonės pažintų žydų istoriją ne tik nuo Holokausto, kuris yra pasakojimo pabaiga. Istorija neprasideda ir nesibaigia Holokaustu. Turime suprasti, kad tai yra ne tik žydų, bet ir lietuvių, latvių istorija, kad tai yra dalis Lietuvos istorijos. Manau, labai svarbu išaiškinti, kaip žydai gyveno čia tūkstančius metų labai gerai sutardami su kaimynais“, – kalbėjo J.Seligmanas.

Kurs programėlę turistams

J.Seligmanas svarstė, kad ateityje, pabaigus tyrimus, dalis pastatų galėtų būti atidengti ir eksponuojami. Tuo metu R.Freundas turi minčių sukurti specialią programėlę turistams, kuria būtų pateikiamas žydų paveldo žemėlapis ir kitos žydų bendruomenei svarbios vietos.

Mokslininkai taip pat jau baigė tyrimus Panerių masinių žudynių vietoje. Čia didžiausias dėmesys skirtas vadinamosios deginimo brigados, t. y. Vilniaus geto kalinių ir karo belaisvių pabėgimo tuneliui, kitoms svarbioms memorialo vietoms.

Tyrimo metodiką ir tikslus mokslininkų grupė ketina pristatyti trečiadienį. Mokslininkams vadovauja R.Freundas bei J.Seligmanas. Tyrimo partneriai – Lietuvos žydų bendruomenė, Vilniaus universitetas, Jeruzalės Hebrajų universitetas, Vilniaus Gaono valstybinis muziejus.