Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Neišbrendamas purvas, slegiantis lavonų tvaikas, juodas fatalizmas ir išprotėjimo atvejai. Tokiu vaizduojamas Pirmasis pasaulinis karas jo dalyvių atsiminimuose. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1919 m. birželį Versalyje pasirašyta taikos sutartis turėjo užkirsti kelią Didžiųjų skerdynių pasikartojimui, tačiau tapo tik trumpomis paliaubomis prieš dar baisesnę katastrofą. Pirmasis pasaulinis buvo visai kitokio tipo karas, nei prieš tai vykę kariniai susidūrimai. Masinis kulkosvaidžių, sunkiosios artilerijos ir tankų panaudojimas, dujų atakos ir pirmieji oro antskrydžiai slegiamai veikė daugelio fronte ne savo valia atsidūrusių, anksčiau nieko panašaus nemačiusių žmonių psichiką. Būtent šiuos klausimus savo mokslinėje apybraižoje pasistengė nušviesti rusų istorikė Jelena Seniavskaja. MotyvacijaKaro pradžią daugelio didžiųjų Europos valstybių sostinių gyventojai pasitiko su neslepiamu džiaugsmu. Londone, Paryžiuje, Sankt Peterburge, Berlyne ir Vienoje šventai tikėta, kad karas padės išspręsti visas politinės bei ekonominės trinties problemas ir, kad būtent jų šalis taps nugalėtoja. Propaganda skelbė, esą kovos veiksmai netruksią ilgai, daugiausia porą mėnesių, o po to visi sugrįšią namo apgaubti nemirtingos šlovės. Miestuose propaganda iš pradžių veikė, tačiau kariai, pašaukti iš Rusijos kaimo vietovių, visiškai nesuvokė, kas per nelaimė užgriuvo ant jų galvų. Generolas Aleksejus Brusilovas rašė, kad karo priežastis bei tikslus mažai kas galėjo dorai paaiškinti. Iš milžiniškos šalies gelmių į fronto apkasus suvaryti valstiečiai gūžčiojo pečiais: esą kažkas kažką kažkur nušovė, todėl Rusija priversta kariauti. Kas tokie „broliai serbai“, už kuriuos rusai užsistojo, kas yra nuolat deklaruojama slavų vienybė – niekam nebuvo aišku. Pasak Brusilovo, dažnas karys ne tik nieko nenutuokė apie savo priešus – Vokietiją ir Austriją, bet sunkiai įsivaizdavo kas vyksta kaimyninėje imperijos gubernijoje. „Ar buvo galima su tokiu moralinių pasirengimu tikėtis didžiulio patriotinio įkarščio?“ – retoriškai klausė generolas – „Ką galima pasakyti apie tokią panieką savo tautai?“.
Požiūris į priešąKarys F. Stepunas laiške savo motinai rašė: „Atrodytų keista, tačiau priešakinėse fronto pozicijose nėra tos nuožmios neapykantos priešui. Žinoma, nekalbu apie atakų momentus ar durtuvų kautynes. Tikra neapykanta justi tik užnugaryje“. Vienas žvalgyboje tarnavęs puskarininkis prisiminė, kad priešo žudymas suvoktas daugiau kaip darbas, savo paties išgyvenimo sąlyga. Ir netgi sėkmingai įvykdyta užduotis nekėlė ypatingo džiaugsmo: „Šiandien nugalėjome mes, o juk galėjome ir patys žūti. Bet nėra to pasitenkinimo, tik begalinis nuovargis“. Priešas anapus „niekieno žemės“ įsivaizduotas kaip kažkoks beformis, beveidis Jis. Tačiau purve mirštantys, sviedinių ištaškyti priešo kariai dažnam kėlė vidinę užuojautą. Galbūt juose būdavo įžvelgiamas galimas savo pačių likimas? Šaudyti į toli esančią masę kur kas lengviau, nei į arti esančius veidus. Panašią psichologinę būseną savo romane „Vakarų fronte nieko naujo“ aprašo ir vokiečių rašytojas, Pirmojo pasaulinio dalyvis Erichas Marija Remarkas. Ura!Šūksnis „Ura!“ psichologijos požiūriu labai svarbus. Kas, kad eilinis kareivis nežinojo nei jo kilmės, nei prasmės. Skardus ir bendras „Ura!“ veikė tarytum narkotikas, kaip nuskausminamieji prieš operaciją. V.Aramilevas rašė, kad fronte „Ura!“ skambėdavo lyg įaudrinto žvėries riaumojimas. Atakos metu šūksnis mobilizuodavo išsekinto kūno jėgas paskutiniam šuoliui, padėdavo įveikti baimę, vienatvės pojūtį, teikdavo bendrumo jausmo. Visi laukė to „Ura!“ tarytum išganymo ir užsimiršimo. „Ura!“ gebėdavo akimirksniu pakelti ištisus batalionus net į savižudiškas atakas prieš viską šluojančių kulkosvaidžių ugnį. Vienatvės pojūtisNors tiek Remarko, tiek kito Pirmojo pasaulinio karo veterano, Ernsto Jüngerio, knygose šiltai aprašoma fronto brolybė, ji buvo neatsiejama nuo visiškos vienatvės pojūčio. Kiekvienas čia gyveno savais atsiminimais iš praeities ir dažnai mintimis būdavo kažkur toli, kartu su savo artimaisiais. Karo dalyviai mini, kad šis vienišumo jausmas neapleisdavo ne tik apkasuose, bet ir žygiuose, nepaisant to, kad „šalia sunkiai žingsniavo tūkstančiai“. Psichikos sutrikimaiPirmojo pasaulinio pradžioje visos kariaujančios pusės susidūrė su iki tol nežinomais psichikos sutrikimais: isterišku blaškymusi, neprognozuojamu kai kurių karių elgesiu arba visiška apatija, nereagavimu į nieką tyliai tūnant ar verkiant kampe. Karinė rusų vadovybė iš pradžių šiuos atvejus nurašė simuliavimui ir bailumui. Kai kurie „simuliantai“ buvo perduoti karo tribunolui ir dažnas netgi atsisveikino su gyvybe. Ir tik vėliau, po medikų įsikišimo, pripažinta, kad šiuos karius derėtų gydyti užuot baudus ar smerkus. Silpnesnė psichika neištverdavo kiauras dienas trunkančio sunkiosios priešo artilerijos apšaudymo kaukiančiais sviediniais, kuomet dangus maišėsi su žeme, sumaitotų draugų lavonų vaizdo, klastingų dusinančių dujų atakų, kai gretas retino baisi, nematoma mirtis. „Lavonai gulėjo kairėje ir dešinėje, mūsiškių ir priešo, „švieži“ ir daugiadieniai, neretai – subjauroti. Kai kur iš žemės styrojo negiliai palaidotos kojos. Dieve, kaip galima visą tai matyti ir neišsikraustyti iš proto?“ – rašė F. Stepunas. Iš kitos pusės pripažįstama, kad visur tykanti mirtis užgrūdindavo karius, ir net didžiausios baisybės įspūdžio jau nebedarė. Patyrusiu kareiviu priešakinėse pozicijose buvo tampama labai greitai. Kartais užtekdavo kelių savaičių. Psichinės traumas dažniausiai patirdavo nespėję aklimatizuotis naujokai. Jie ir žūdavo dažniau dėl savo neatsargumo. Kariškas fatalizmas„Kaip nulemta, taip ir bus“ – įprasta frazė fronte. Taikos metu niūrus fatalizmas sutinkamas kur kas rečiau, nei karo sąlygomis. Tikėjimą lemties neišvengiamumu skatino tik ką buvusių šalia draugų mirtys, atvejai, kai kruvinoje mėsmalėje kažkas stebuklingai išgyvendavo, arba kai nežinia iš kur atskriejęs sviedinys ištaškydavo gerai įtvirtintą, visiškai saugia laikomą slėptuvė. „Pataikys ar nepataikys?“ – dažnai spėliodavo veidu į žemę įsikniaubę kariai, aplinkui aidint galingiems sprogimams. Vieni prietaringai tikėjo neišvengiamai žūsią jei ne šiandien, tai rytoj, kiti – priešingai, įsikalbėdavo sau, kad jiems nieko negresia. Atrodo neįtikėtina, tačiau kartais kariai gana tiksliai nuspėdavo savo mirtį, prašydami „laimingųjų“ perduoti laišką artimiesiems. „Tu liksi gyvas“ – kreipėsi karininkas į eilinį kareivį ištiesdamas atsisveikinimo raštelį motinai. Ir iš tiesų, pirmasis krito, o antrasis grįžo sveikas namo. Ar dažnai tokios pranašystės išsipildydavo – nežinia, tačiau pasakojimai apie jas keliavo iš lūpų į lūpas. Kariškas folkloras buvo kupinas prietarų, simbolių, paslapčių. Ramybės periodaiTrumpos ramybės periodai tarp mūšių įtampos nemažino. Veikiau atvirkščiai. Baisu, kai viskas staiga nutyla ir nuo priešo apkasų nesklinda joks garsas. Ką jie rengia – niekas nežinojo. Nervingo laukimo įtampa galėjusi trukti ištisas valandas. Daugelis veteranų prisiminė labiau už viską nekęsdavę tokių akimirkų. Geriau jau pavieniai susišaudymai ar netgi atviros kautynės. E.Jüngeris rašė, kad priešo pasirodymas horizonte suteikdavo išsivadavimą nuo sunkaus, beveik nepakeliamo laukimo. Mūšis atnešdavo, kad ir laikiną, užsimiršimą, o slegianti nežinomybė gniuždė. Mirties baimėSakoma, kad negeras tas karys, kuris nebijo mirti. Didvyriai dažnai bijojo mirti ir visomis išgalėmis priešinosi mirčiai, todėl, nepriklausomai nuo to, liko jie gyvi ar ne, visuomenė žavisi jų žygdarbiais. Mirties baimės nebūvimas dažnai reiškė, kad karys tapo apatišku, ar atvirkščiai – per daug įsijautė į supermeno vaidmenį, o tai buvo pavojinga ne tik jam pačiam, bet ir jo kovos bičiuliams. Mūšio lauke „ieškančių savo mirties“ nemėgo ir šalinosi lygiai taip pat, kaip nemėgo už kitų nugarų besislepiančių bailių. Bereikalinga rizika ir šlovės troškimas be kokia kaina fronte laikytas daugiau kvailumo, o ne šaunumo požymiu. Parengė Vitalijus Michalovskis |