Mobili versija | Apie | Visos naujienos | RSS | Kontaktai | Paslaugos
 
Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija

Kaip mokslininkas bandė sukurti rojų žemėje: visišku fiasko ir mirtimi pasibaigę bandymai

2016-07-25 (13) Rekomenduoja   (276) Perskaitymai (110)
    Share

Amerikiečių mokslininkas etologas Johnas Calhounas, tyrinėjęs žmonių ir gyvūnų elgesio sąsajas, atliko socialinį eksperimentą su pelėmis. Jis nusprendė patyrinėti, kaip vystysis pelių populiacija, jeigu joms bus sudarytos rojaus sąlygos: neriboti maisto ir vandens ištekliai, apsauga nuo plėšrūnų ir ligų, pakankamai erdvės dauginimuisi.

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Dirbtinai buvo sukurtos idealios sąlygos

Antroje XX amžiaus pusėje J. Calhounas atliko keletą įdomių eksperimentų, kuriems jis rinkosi graužikus, bet jais remdamasis tyrinėjo galimus žmonijos vystymosi scenarijus.

Savo eksperimentais jis patvirtino, kad padidėjus gyventojų skaičiui ir tankumui individai pradeda elgtis destruktyviai, pasireiškia deviacinis, t. y. nuo normų nukrypstantis, elgesys.

Garsiausias jo eksperimentas, kurį jis atliko kartu su Nacionaliniu psichikos sveikatos institutu, privertė susimąstyti apie ateitį. Eksperimentu „Visata-25“ buvo siekiama išsiaiškinti, kokią įtaką gyventojų tankumas turi graužikų elgesio modeliams.

J. Calhounas pelėms sukūrė tikrą rojų. Jos buvo patalpintos į erdvią statinę aukštomis sienomis, kad negalėtų iš jos ištrūkti. Statinės viduje buvo palaikoma jiems komfortiška temperatūra (20 laipsnių šilumos), maisto ir vandens buvo duodama daugiau negu reikia, sukurta daug lizdų patelėms.

Kartą per savaitę statinė buvo valoma, taigi buvo palaikoma nuolatinė švara. Buvo pasirūpinta visomis saugumo priemonėmis: į statinę negalėjo patekti grobuonys, taip pat ji buvo saugoma nuo aplinkos infekcijų. Kad pelės būtų sveikos, jas tikrino ir prižiūrėjo veterinarai.

Pelių aprūpinimo maistu ir vandeniu sistema buvo taip gerai apgalvota, kad, nejausdamos jokių nepatogumų, vienu metu galėtų maitintis 9500 pelių, o gerti – 6144 pelės.

Pirmosios problemos, susijusios su pastogės trūkumu, galėtų atsirasti tik pelių populiacijai išaugus iki 3840 individų, tačiau tiek jų statinėje niekada nebuvo.

Kaip rojus po truputį apkarto

Eksperimentas prasidėjo, į minėtą statinę patalpinus keturias poras sveikų pelių, kurios labai greitai perprato, į kokią pasaką pateko, ir pradėjo daugintis. Gimus jaunikliams, prasidėjo antra eksperimento fazė: pelių skaičius kas 55 dienas padvigubėdavo.

Tačiau nuo 315-tos eksperimento dienos populiacijos augimo tempai pradėjo akivaizdžiai lėtėti. Pelių skaičius padvigubėdavo tik kas 145 dienas. Taigi prasidėjo trečioji fazė. Tuo metu statinėje gyveno 600 pelių.

Kadangi fiziškai vietos pasidarė mažiau, tarp jų susiformavo atitinkama hierarchija ir prasidėjo savotiškas socialinis gyvenimas.

Atsirado „atstumtųjų“ kategorija. Juos dažnai išvarydavo į statinės vidurį, neretai jie tapdavo agresijos aukomis. Atskirti „atstumtuosius“ buvo galima pagal apkandžiotas uodegas, išpešiotą kailį ir kraujo pėdsakus ant kūno. Paprastai tai būdavo jauni individai, neradę savo vietos graužikų hierarchijoje.

Ši problema susidarė todėl, kad gyvenimo trukmė gerokai pailgėjo ir senstančios pelės nenorėdavo užleisti vietos jaunoms, todėl nukreipdavo į naująją kartą savo agresiją. Išvarytos pelės palūždavo psichologiškai, aktyviai nekovojo už būvį, negynė savo nėščių patelių ir nesiėmė vykdyti jokių socialinių vaidmenų, nors kartais ir jos puldavo kitus, dažniausiai savo kastos, individus.

Besilaukiančios patelės darėsi vis nervingesnės, kadangi didėjant patinų pasyvumui, jautėsi mažiau apsaugotos nuo atsitiktinių puldinėjimų. Dėl to jos tapo agresyvios ir pačios ėmė ginti savo palikuonis. Tačiau įdomiausia, kad agresija būdavo nukreipiama ne tik į kitas peles, bet ir į savo jauniklius.

Jos net užmušdavo juos ir persikeldavo į viršutinius lizdus, tapdamos agresyviomis atsiskyrėlėmis, atsisakančiomis pratęsti giminę.

Kaip moteriška lytis sunaikino populiaciją

Netrukus prasidėjo ketvirta fazė, kurią mokslininkas pavadino mirties faze. Atsirado nauja – „pelių-gražuolių“ – kategorija. Jos tik valgė, gėrė, miegojo ir valė savo kailį, vengdamos konfliktų ir bet kokių socialinių funkcijų.

Taip jos buvo pavadintos todėl, kad skirtingai nuo daugelio kitų, ant jų kūno nebuvo žymių nuo aršių kovų, randų ir išrauto kailio. Jų narcisizmas, kitaip tariant, žavėjimasis savimi, buvo pritrenkiantis.

Taip pat mokslininką nustebino, kad šios patelės nejautė jokio poreikio sueičiai ir dauginimuisi. Taigi paskutinėse kartose šios „gražuolės“ ir patelės-atsiskyrėlės tapo vyraujančia dauguma.

Vidutinė gyvenimo trukmė paskutiniu pelių rojaus periodu siekė 776 dienas. Tai 200 dienų viršija viršutinę reprodukcinio amžiaus ribą, kai patelė dar gali pastoti. Jauniklių mirtingumas siekė 100 proc. Nėštumų skaičius tapo itin mažas ir galiausiai priartėjo prie nulio.

Mirštančios pelės perėjo prie homoseksualių santykių, jų elgesys tapo agresyvus ir nenuspėjamas. Jei jaunikliai ir gimdavo, patelės atsisakydavo juos auginti ir užmušdavo. 1780-tą eksperimento dieną mirė paskutinis pelių rojaus gyventojas.

Vėliau, kartodamas eksperimentą, J. Calhounas bandė keisti trečiosios fazės sąlygas. Iš statinės jis atskyrė keletą mažų grupių ir patalpino jas į tokias pačias idealias sąlygas. Skirtumas buvo tas, kad dar nebuvo tokio gyventojų tankumo, todėl erdvės buvo daugiau.

Patelėms buvo sukurtos sąlygos netrukdomai daugintis ir kurti socialinę struktūrą, tačiau, mokslininkų nuostabai, nei „gražuolės“, nei atsiskyrėlės savo elgesio nepakeitė. Nauja karta negimė ir pelės galiausiai išmirė nuo senatvės. Tokie patys rezultatai pasikartojo visose kitose atrinktose grupėse.

Net pagerintose sąlygose patelės nesikeitė

Pelė – paprastas gyvūnas, sudėtingiausias jo elgsenos modelis – rūpintis savo patele ir giminės pratęsimu, ginti savo teritoriją ir jauniklius, taip pat dalyvauti hierarchinėse socialinėse grupėse. Tačiau viso to pelės atsisakė.

Didėjantis populiacijos skaičius, gyventojų tankumas, dėl kurio sustiprėjo fiziniai kontaktai, visa tai lėmė, kad ėmė gimti individai, sugebantys taikyti tik paprasčiausią elgsenos modelį. Mokslininkas tai pavadino pirmąja mirtimi, galinčia lemti netgi rojaus sąlygomis gyvenančios populiacijos išnykimą.

Kai mokslininko pasiteiravo, kokia „gražuolių“ atsiradimo priežastis, jis paaiškino, kad esminė žmogaus savybė – gyventi spaudimo, įtampos ir streso sąlygomis. Pelės, kurios pasirinko itin lengvą būtį, atsisakydamos kovos, tapo autistinėmis „gražuolėmis“ ir „gražuoliais“, sugebančiais atlikti tik pačias primityviausias funkcijas – valgyti ir miegoti.

Pasak mokslininko, daugelis šiuolaikinių vyrų, gebančių gyventi tik rutininį gyvenimą ir palaikyti fiziologines savo funkcijas, taip pat rizikuoja būti pasmerkti pirmajai mirčiai, kurią jis pavadino dvasine mirtimi. Jie nebesugeba būti kūrybingi, neištveria jokios įtampos ir tiesiog stengiasi pabėgti nuo gyvenimo.

Beje, kodėl eksperimentas vadinosi „Visata-25"? Tai buvo 25-tas mokslininko bandymas sukurti rojų pelėms. Visų prieš tai buvusių rezultatas buvo tas pats.

Verta skaityti! Verta skaityti!
(282)
Neverta skaityti!
(6)
Reitingas
(276)
Komentarai (13)
Komentuoti gali tik registruoti vartotojai
Naujausi įrašai

Įdomiausi

Paros
81(0)
73(1)
58(1)
47(0)
47(1)
38(0)
32(1)
31(0)
30(1)
29(0)
Savaitės
198(0)
196(0)
193(0)
184(0)
178(0)
Mėnesio
309(3)
303(6)
296(0)
294(2)
293(2)