Lengva pamiršti, sunku prisiminti: terorizmo istorija Europoje, kai siautėjo ne musulmonai, o intelektualai

Tačiau besibaigiant liepai tenka konstatuoti, kad pastarieji keleri metai kol kas neprilygsta praėjusio amžiaus 8-ajam dešimtmečiui, kai Europoje siautėjo kairieji teroristai. Taip, pasaulyje siautėja islamistai, tačiau jie daugiausiai žudo kitus musulmonus Azijoje ir Afrikoje.

Primiršti teroro laikai

Europai „kruvini“ buvo tie laikai, kai aktyviai veikė baskų ETA, Airijos respublikonų armija (IRA – Irish Republican Army), Raudonosios armijos frakcija (RAF – Rote Armee Fraktion), Raudonosios brigados (BR – Brigate Rosse). Kairuolių teroras: RAF žudė Vokietijos pramonininkus, sprogdino JAV karines bazes, BR žudė Italijos pareigūnus ir politikus.

Veikė ir teroristai neofašistai. 1980 m. rugpjūčio 2 d. „Ginkluoti revoliuciniai branduoliai“ (Nuclei Armati Rivoluzionari) išsprogdino Bolonijos (Italija) geležinkelio stotį, žuvo 85 žmonės.

Arabiški sprogmenys XX a. pabaigoje Europą drebindavo tik epizodiškai. Antai 1988 m. gruodį Libijos agentų padėtos bombos pražudė apie 260 žmonių, skridusių iš Frankfurto į Detroitą. Lėktuvas sprogo virš Lokerbio Škotijoje.

XXI a. kruvinas pusmėnulis ėmė šviesti nuolatos: 2001 m. rugsėjo 11-oji, JAV karai Afganistane ir Irake, „Al Qaeda“. Paskui atsiranda „Islamo valstybė“ („Daesh“ arba ISIS).

XX a. paskutinio ketvirčio kairuoliai teroristai, kurie siautėjo užvaldyti Mao Dzedongo ir Levo Trockio idėjų maždaug nuo 1970 m. iki 1988-ųjų – ne itin malonus politinis fonas „gėlių vaikams“ hipiams.

Vokiškoji RAF ir itališkosios BR apsiskelbė esančios 1970-aisiais. BR laikoma iki šiol gausiausia Italijos teroristine organizacija, savo veiklos viršūnėje telkusia šimtus aktyvių narių ir tūkstančius prijaučiančių.

BR nužudė daugiau žmonių (85) nei RAF (34). Minint BR neišvengiamai tenka kalbėti ir apie Italijos ekspremjerą Aldo Moro – žymiausią Raudonųjų brigadų auką.

Vis dėlto viena iš BR kūrėjų Margherita Cagol (1945–1975) netapo tokio masto legenda kaip RAF smogikė ir idėjinė vadė Ulrike Marie Meinhof (1934–1976).

„Baaderio ir Meinhof gauja“ – pakaitinis RAF vardas. Jos veikėjų biografijos verčia prisiminti Czesławo Miłoszo knygą „Pavergtas protas“. Pačios keisčiausios idėjos pavergia intelektualus ir paverčia juos žudikais.

Intelektualai smurtininkai

Prisiminkime to meto Vokietiją. Tai regimai klestinti kapitalistinė valstybė, įveikusi Antrojo pasaulinio karo padarinius. Tačiau 1934-aisiais gimusiai U.M.Meinhof ir jos kartos žmonėms galėjo atrodyti, kad kapitalizmas neturi perspektyvos.

Tarp Vakarų Vokietijos intelektualų būta nemažai tokių, kurie prijautė komunizmui ir komunistinę Rytų Vokietiją laikė ateities valstybės pavyzdžiu. Jų požiūriu, šviesų rytojų buvo galima sukurti tiktai prievarta.

U.M.Meinhof tėvai humanitarai turėjo daktaro laipsnius. Tėvas buvo muziejaus direktorius Oldenburge. Jis mirė karo pabaigoje, po kelerių metų mirė ir motina. U.M.Meinhof įmotė istorikė Renate Riemeck aktyviai dalyvavo krikščionių pacifistų judėjime. U.M.Meinhof studijavo sociologiją, filosofiją, edukologiją Marburgo ir Miunsterio universitetuose.

Ji susidomėjo marksizmu, dalyvavo pacifistiniuose judėjimuose. 1959 m. įstojo į Vokietijos komunistų partiją. Nuo 1962 m. iki 1964 m. ji buvo įtakingo Vokietijos kairiųjų leidinio „Konkret“ vyriausioji redaktorė. 1961-aisiais ištekėjo už „Konkret“ leidėjo Klauso Rainerio Roehlio. 1962-aisiais jiems gimė dvynukės Bettina ir Regina. Roehliai gyveno pasiturinčiai.

„Konkret“ buvo šelpiamas Rytų Vokietijos. Kai šis šaltinis užsidarė, K.Roehlis prie politikos pridėjo pornografijos ir taip padidino tiražą. U.M.Meinhof tapo populiaria žurnaliste, ją dažnai kviesdavo į televiziją.

Paagitavusi už prievartinį kapitalizmo sunaikinimą ir proletarinę revoliuciją, ji su savo „Mercedes“ automobiliu grįždavo į prabangius namus. K.Roehlis, matyt, peržengė net ir kairuoliškas „laisvos meilės“ bei neištikimybės žmonai ribas – 1968 m. U.M.Meinhof su juo galutinai išsiskyrė.

Tais pačiais metais U.M.Meinhof susidomėjo Andreasu Baaderiu (1943 m.), kuris kartu su parankine ir meiluže Gudrun Ensslin (g. 1940 m.) buvo teisiamas už bandymą Frankfurte prie Maino padegti universalinę parduotuvę. Nusikaltimo metu buvo sugadinta nemažai turto, bet niekas nenukentėjo.

Teroristų motyvas – protestas prieš visuomenės abejingumą JAV karui Vietname. A.Baaderio tėvas buvo istorikas, karo metu patekęs į sovietų nelaisvę, iš kur nebegrįžo. Pats A.Baaderis buvo išmestas iš mokyklos ir aukštųjų mokslų nebaigė – buvo balta varna tarp teroristų intelektualų.

G.Ensslin, liuteronų kunigo duktė, puikiai mokėsi, gavo prestižinę stipendiją studijoms Tiubingeno universitete, kur gilinosi į edukologiją, anglų ir vokiečių literatūrą. Ji susilaukė vaiko nuo kairuolio aktyvisto Bernwardo Vespero, kurį 1967-aisiais paliko dėl A.Baaderio.

Liūdni likimai

Nuteistas už padegimą A.Baaderis 1969 m. buvo amnestuotas, tačiau tik laikinai, nes teismo sprendimu 1970 m. vėl sėdo į kalėjimą Vakarų Berlyne.

Kairuolių radikalų terpėje, kuriai priklausė A.Baaderis, U.M.Meinhof ir G.Ensslin, susiformavo „Raudonosios armijos frakcija“. U.M.Meinhof buvo viena iš jos įkvėpėjų. RAF tikėjosi apraizgyti Vokietiją ir Europą revoliucinių organizacijų tinklu.

1970 m. U.M.Meinhof rašytame manifeste pirmąkart buvo panaudota santrumpa RAF ir emblema – automatas raudonos žvaigždės fone.

G.Ennslin su U.M.Meinhof sugalvojo, kaip išlaisvinti A.Baaderį. U.M.Meinhof įtikino kairuolį leidėją finansuoti knygą, kurią ji parašysianti su A.Baaderiu. Šiam kūrybiniam tikslui A.Baaderiui buvo išrūpintas leidimas su apsauga lankytis mokslinėje įstaigoje Vakarų Berlyne.

Planuota išlaisvinti A.Baaderį iš instituto bibliotekos. U.M.Meinhof turėjo apsimesti niekuo dėta ir likusi laisvėje savo žurnalistine veikla palaikyti A.Baaderį bei jo bendražygius, beje, vis dar pacifistus.

Operacija, kurioje dalyvavo ir dvi RAF kovotojos (G.Ennslin nebuvo) susiklostė nesėkmingai – per klaidą buvo nušautas instituto bibliotekininkas, nors tai nebuvo planuota. Panikos apimta U.M.Meinhof iššoko pro langą kartu su A.Baaderiu ir kitais bendražygiais.

Ji spėjo pasirūpinti vaikais – paskambino draugui, kad paimtų dvynukes iš mokyklos. Tai rodo, kad U.M.Meinhof iš pradžių neplanavo slapstytis. Trijulė – A.Baaderis, U.M.Meinhof ir G.Ennslin – su dar keliais RAF nariais nuvyko į Jordaniją, kur palestiniečių stovyklose patobulino savo teroristinius įgūdžius.

Grįžę į Vokietiją jie organizavo RAF teroro išpuolius: bankų plėšimus, JAV karinių objektų sprogdinimus. 1972-ųjų birželį trijulė buvo suimta kartu su keliais bendrininkais.

1975 m. gegužės 21 d. Štutgarte prasidėjo RAF narių teismas. Visi jie buvo kalinami ypač saugomame „Stammheim“ kalėjime. 1976 m. gegužės 9 d. U.M.Meinhof buvo rasta pasikorusi. 1977 m. spalio 18 d. žuvo dar trys RAF nariai.

Pagal oficialią versiją, Janas Carlas Raspe`as ir A.Baaderis nusišovė, o G.Ennslin pasikorė. Tą pačią naktį bandė nusižudyti ir Irmgard Moeller – keturis kartus nesėkmingai dūrė į save peiliu. Jos versija skiriasi nuo oficialiosios – I.Moeller teigimu, Vokietijos valdžios nurodymu RAF nariams įvykdyti mirties nuosprendžiai, tik pasikėsinimas prieš ją nepavyko.

Nuo kairuolio iki neonacio

Įdomi RAF nario advokato Horsto Mah­lerio (g. 1936 m.) idėjinė raida. Trijulės draugas, dalyvavęs planuojant A.Baaderio išlaisvinimą, paskui besitreniravęs Jordanijoje, plėšęs bankus, dalyvavęs sprogdinant JAV karinius objektus. H.Mahleris 1974 m. buvo nuteistas kalėti 14 metų ir prarado teisę verstis advokato praktika.

1980 m. jis buvo paleistas į laisvę anksčiau laiko. Kažkada teigęs, kad turi žydų kraujo, H.Mahleris ėmė linkti į dešinę. 2000–2003 m. jis priklausė kraštutinei dešinės pakraipos Nacionaldemokratų partijai. Ga­liau­siai jis buvo nuteistas 12 metų kalėti už nacionalinės nesantaikos kurstymą ir Ho­lokausto neigimą.

2003-aisiais K.Roehlio ir U.Meinhof duktė Bettina Roehl patraukė visuomenės dėmesį, kaip kadaise jos motina. Atrodė, kad, užsipuolusi tuometinį Vokietijos užsienio reikalų ministrą, Žaliųjų partijos atstovą Joschką Fischerį, žurnalistė B.Roehl kėsinasi į valstybės pamatus. Tačiau B.Roehl veikė dėl kitokių paskatų negu jos motina, apie kurią duktė pasakė: „Aš nesu Ulrike Meinhof duktė, aš esu savo senelės anūkė, savo sesers sesuo, savo tėvo duktė, bet nesu savo motinos duktė.“