Didžiausios sovietų katastrofos, kurias bandyta nutylėti

Apie vidines ekologines katastrofas, kaip ir apie bet kurias kitas nelaimes, Sovietų Sąjungoje kalbėta nenoriai. Ir visiškai ne todėl, kad bijota išgąsdinti savo piliečius. Maskva visuomet bandė įtikinti pasaulį, kad nugalėjusio leninizmo šalyje iš principo negali nutikti nieko blogo. Be to, paniškai bijota, kad į viešumą iškilusiais sovietinių tragedijų atgarsiais pasinaudos „pasibjaurėtino šmeižto ruporai“ Vakaruose.

Garlaivio „Dalstroj“ sprogimas

1946 m. liepos 24 d. Nachodkos jūrų uoste sprogo amonalo krovinį plukdantis garlaivis „Dalstroj“. Amonalas – pramoniniu būdu gaminta, kalnakasyboje naudota sprogstamoji medžiaga.

Pavojingas krovinys suverstas nesilaikant jokių saugumo technikos reikalavimų, todėl netrukus užsiliepsnojo. Tačiau tai dar ne viskas! Nuo didžiulės kaitros sprogo kitame laivo skyriuje buvęs trotilas. Garlaivis kaip mat išlėkė į orą, žuvo daugiau kaip šimtas žmonių: karių, darbininkų, Stalino lagerių kalinių.

Rimtai nukentėjo Nachodkos uosto teritorijoje stūksoję pastatai. Sprogimo liudininkai prisiminė iš dangaus pasipylusį tikrą mazuto lietų, mat sprogimo banga į šalis ištaškė beveik du tūkstančius tonų šio klampaus naftos perdirbimo produkto.

Oziorsko tragedija

1957 m. rugsėjo 27 d. uždarame miestelyje, kodiniu pavadinimu Čeliabinskas-40 (dab. Oziorskas, Čeliabinsko sritis), sprogo tenykštės chemijos pramonės įmonės radioaktyvių atliekų rezervuaras. Remiantis oficialia versija, sprogimas įvyko dėl aušinimo sistemos gedimo, nors labiau tikėtina, kad darbuotojai į bendrą talpyklą supylė visiškai tarpusavyje nesuderinamas atliekas.

Sprogimas nuplėšė metro storio betoninį talpyklos dangtį. Į aplinką pasklidusios pavojingos medžiagos dviejų kilometrų aukštyje suformavo radioaktyvų debesį. Pavojaus zonoje atsidūrė apie 300 tūkst. žmonių, 12 tūkst. iškelti iš savo gyvenamųjų vietų nieko nepasakojant apie tikrąsias to perkėlimo priežastis.

Įvykis Oziorske griežtai įslaptintas iškart po sprogimo. Apie tragedijos aukas nutylėta.

Kureniovkos tvanas

1961 m. kovo 13 d. Kureniovkoje (vienas iš Kijevo rajonų) klampi plytų gamybos atliekų masė, kuri tyvuliavo specialiai įrengtame „baseine“, suardė apsauginius pylimus ir plūstelėjo miesto gatvėmis.

Bemaž penkiolikos metrų purvo banga užtvindė šalimais esantį stadioną, griovė namus, po savimi laidojo automobilius, tramvajus, žmones. Išsiliejusios atliekos bematant sukietėjo, kai kur purvo luobos aukštis siekė net keturis metrus. Kijevo istoriko Aleksandro Anisimovo teigimu, žūti galėjo apie pusantro tūkstančio žmonių. Žinoma, tikrieji katastrofos mastai buvo nuslėpti Oficiali tragedijos versija – projektavimo klaidos. Šeši atsakingi asmenys nuteisti po kelerius metus kalėti.

Vienas pagrindinių katastrofos kaltininkų, tuometinis Kijevo miesto vykdomojo komiteto pirmininkas Aleksėjus Davydovas baudžiamosios atsakomybės išvengė, tačiau mirė prabėgus dvejiems metams po tragedijos. Sakoma, kad jis galėjęs nusižudyti.

K-320 branduolinio reaktoriaus avarija

1970 m. sausio 18 d. Gorkio (dab. Žemutinis Nuagardas) pašonėje, Sormovo laivų statykloje įvyko dar statomo povandeninio laivo K-320 branduolinio reaktoriaus avarija. Radioaktyviomis medžiagomis užteršti cechai, kažkiek teršalų pateko į Volgos upę, nors tuokart didesnio radiacijos nutekėjimo į aplinką pavyko išvengti. Dvylika darbuotojų žuvo vietoje, dar trys mirė po savaitės.

Likusius privertė pasirašyti, kad apie įvykį niekam neprasitars dvidešimt penkerius metus. Sprogimo padarinių likvidavimas užtruko tris mėnesius. Iš dviejų tūkstančių šiame procese dalyvavusių žmonių mūsų dienų tesulaukė keli šimtai.

Tanklaivio Sormove sprogimas

1977 m. rugpjūčio 1 d. to paties Sormovo naftos bazėje sprogo benziną plukdęs upių tanklaivis. Tiesa, sprogo ne iškart – iš pradžių laivas užsiliepsnojo. Priežastis – jungiamosios generatoriaus movos nusidėvėjimas. Sprogimas įvyko kaip tik tuo metu, kai tanklaivį gesinę ugniagesiai buvo jau bebaigią savo darbą. 33 žmonės žuvo, daugybė patyrė stiprius nudegimus. Kai kuriuos sprogimo banga nubloškė tiesiai į liepsnojantį benziną.

Dalis pusiau perplėšto tanklaivio nugrimzdo į dugną. Liudininkai pasakoja, kad tanklaiviai Sormovo naftos bazėje užsiliepsnodavo dažnokai, tačiau tokio masto tragedija nutiko pirmą kartą.

Juodligės epidemija Sverdlovske

1979 m. balandžio mėnesį Sverdlovsko (dab. Jekaterinburgo) gyventojus pradėjo šienauti keista liga. Pirmiesiems pacientams diagnozuotas plaučių uždegimas, tačiau netrukus paaiškėjo, kad tai – juodligė, Rusijoje dar vadinama Sibiro opa. Per visą epidemijos laikotarpį mirė daugiau nei šimtas asmenų.

Valdžia skelbė, kad žmonės užsikrėtė valgydami infekuotų galvijų mėsą. Ligos židiniai neva nustatyti piečiau Sverdlovsko. Tačiau Kanatžanas Alibekovas – dabar Jungtinėse Valstijose gyvenantis vienas pagrindinių sovietų biologinių ginklų kūrėjų – tvirtina, kad juodligės sporos į aplinką paleistos per aplaidumą iš šalimais esančios slaptos karinės bazės. Šią versiją patvirtino ir buvęs Rusijos prezidentas, velionis Borisas Jelcinas.

Juodligės protrūkio Sverdlovske tyrėjai aptiko ir kitų, nors ir netiesioginių kariškių kaltės įrodymų. Daugumai mirusiųjų diagnozuota itin reta ir sunki juodligės forma – plaučių juodligė (tai paneigia užsikrėtimą per gyvūnų mėsą), ligos sporų „kelionė“ visiškai atitiko tomis dienomis nuo slaptos bazės pūtusių vėjų kryptį, vietos medikai vėliau bemaž vieningai patvirtino, kad jų darbu itin domėjosi KGB.

Traukinių sprogimas prie Ašos

1989 m. birželio 4 d. galingas sprogimas sudrebino Ašos miestelio (Čeliabinsko sritis) apylinkes. Į orą išlėkė du traukiniai, tačiau tai nebuvo susidūrimas. Traukiniai dundėjo į skirtingas puses, kiekvienas savo bėgiais. Sprogimas įvyko tuomet, kai jie suartėjo. Kaipgi taip galėjo nutikti?

Pasirodo, bėgiai buvo nutiesti žemumoje, virš kurios driekėsi dujotiekis. Kelias valandas prieš sprogimą vamzdynas pradėjo smarkiai leisti dujas. Sunkesnės už orą dujos netrukus užpildė visą žemumą. Nelaimę galėjo sukelti menkiausia žiežirba arba pro traukinio langą išmesta nuorūka. Sprogimas buvo toks stiprus, kad už vienuolikos kilometrų esančioje Ašoje pabiro langų stiklai. Liepsnos ir dūmų stulpą liudininkai stebėjo net už šimto kilometrų.

Kilęs gaisras nusiaubė 250 ha teritoriją. Iš 1284 abiejų traukinių keleivių žuvo 645 asmenys, kiti patyrė sunkias traumas ir baisius nudegimus. Kas galėjo pažeisti dujotiekį – tiksliai nenustatyta, bet nelaimės buvo galima išvengti. Kelias valandas prieš katastrofą budintys dujininkai užfiksavo slėgio kritimą vamzdyne, bet, užuot skubiai ieškoję avarijos vietos, dujų tiekimą tik padidino. Tyrimas išaiškino daugybę aplaidumo, dujotiekių statybos taisyklių pažeidimo atvejų, net atvirą techninį broką.

Černobylis

Dar kartą pasakoti apie 1986 m. balandžio 26 d. įvykusią tragediją Černobylio AE vargu ar verta. Tačiau tai jau buvo ne tik Sovietų Sąjungos, bet pasaulinio masto katastrofa, kurios pasekmės jaučiamos iki šiol. Senu papratimu Maskva bandė nutylėti apie įvykį, o nepavykus pradėjo menkinti tragedijos mastus. Tai, kad nutiko „kažkas negera“ pripažinta tik užsieniui spaudžiant.

„Aš jums garantuoju, jei po Černobylio avarijos radioaktyvieji debesys nekirstų SSSR sienų, pasaulis nesužinotų apie šią tragediją“, – vėliau spaudai kalbėjo tuometinis Kijevo srities vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas, vyriausybinės Černobylio katastrofos padarinių likvidavimo komisijos narys Ivanas Pliuščis. M.Gorbačiovas per televiziją prabilo tik gegužės 14 d. – prabėgus beveik trims savaitėms po reaktoriaus sprogimo.

„Viskas, kas galėjo nutikti blogiausia, jau praeityje“, – tarė Michailas Sergejevičius ir tuoj pat apkaltino Vakarus nukreipiant dėmesį nuo „tikrųjų pasaulio problemų“.