Kaip paprasčiausias išradimas negrįžtamai pakeitė viso pasaulio istoriją: kai skolose esi iki ausų, sugalvoji tiesiog genialių dalykų

Šis kalvio amatą turėjęs vokietis išrado spausdinimo presą. Ir jo atradimas ne tik leido tūkstančiams vienuolių, užuot perrašinėjus knygas, eiti ramiai melstis, tačiau ir paskatino revoliuciją švietimo srityje, Renesansą, priešinimąsi „amžinoms ir neginčijamoms“ monarchų bei krikščionybės taisyklėms bei visos žiniomis pagrįstos ekonomikos vystymąsi.

Iki šio gudraus vokiečio knygos buvo perrašinėjamos rankomis. Jų turėjo nebent vienuolynai, mokslo įstaigos ir labai turtingi žmonės. Kadangi knygas rankraštininkai perrašinėdavo užsidarę vienuolynų celėse, jos 9 atvejais iš 10 būdavo religinio turinio.

Taip, jokių meilės romanų ar siaubo trilerių – sumokėjęs krūvą pinigų tuomet galėjai gauti nebent dailyraščiu suraitytą Biblijos kopiją.

Niekas negarantavo, kad knyga bus be klaidų. Vieną knygą kartais užtrukdavo perrašyti ištisus metus.

Rašytiniai pranešimai daugeliui miestiečių buvo nesuprantami

Kaip žmonės apskritai mokėsi, dalinosi informacija?

Mokomasi buvo iš savo ar kitų užrašų, arba klausantis mokytojo, o naujienos „virė“ tik kaimelio ar miesto viduje.

Miestuose dar egzistavo tokia pareigybė kaip „šauklys“. Šiam darbui buvo samdomas balsingas jaunuolis, kuris turėjo visa gerkle išrėkti naujienas pagrindinėje miesto aikštėje. Kad patrauktų miestiečių dėmesį jie iš pradžių skambindavo varpu, tada perskaitydavo kokius nors valdžios nutarimus, kitas svarbias naujienas.

Žinoma, valdžios institucijos galėjo ranka rašytus pranešimus iškabinti centrinėse miesto vietose, tačiau bėda ta, kad anuomet toli gražu ne visi gyventojai mokėjo skaityti.

XV amžiuje gimė žmogus, kuriam buvo lemta uždegti šviesą šiuose „tamsiuosiuose amžiuose“. Istorikai nedaug gali pasakyti apie Johano Gutenbergo vaikystę ir jaunystę. Manoma, jog jis gimė 1398-aisiais Maine, o vėliau dėl politinių neramumų persikėlė į Strasbūrą.

Keli dokumentai apie šį vyrą rodo, jog jis studijavo Erfurto universitete, dirbo kalviu. Tarp išradėjui garbės nedarančių faktų yra vos vienas – teismo išrašas rodo, jog J.Gutenbergas sulaužė savo pažadą vesti strasbūrietę Ennelin.

Na, bet gal atleiskime už vieną sudaužytą moters širdį – o kas, jei įsisukus į šeimyninių pareigų sūkurį pasaulis taip niekada ir nebūtų sulaukęs spausdinimo preso?

Prie išradimo atvedė nenusisekęs „veidrodėlių“ verslas

Tiesa, šis presas, įtaria istorikai, gimė ne iš gero gyvenimo. J.Gutenbergas išmoko esminę verslo taisyklę – pigūs dalykai dažniausiai atneša velniškai didelį pelną.

Tuo metu buvo tikima, jog nešiojant nedidelį veidrodėlį, įsegtą į drabužius ar skrybėlę, gali „sugerti‘ šventų vietų teigiamą ir gydančią energiją. J.Gutenbergas, išmanydamas kalvystės amatą, užsiėmė šių veidrodėlių gamyba (iš esmės veidrodėlį atstojo gerai nušlifuotas metalo gabalėlis), tačiau sulaukęs 10 000 užsakymų vos per dvi savaites turėjo išspręsti dvi problemas: surasti būdą, kaip veidrodėlius gaminti masinių būdu ir pinigų.

Pasiskolinęs lėšų pelningam veidrodėlių verslui ir vis tik neradęs būdo, kaip juos pagaminti greičiau vyrukas atsidūrė gilioje skolų duobėje.

Tačiau mokslininkai mano, kad ieškodamas būdo, kaip masinės gamybos būdų apdirbti metalą, jis ir priėjo iki spaudos preso išradimo.

Aplenkė pernelyg sudėtingą raštą turinčius Rytus

Beje, reikėtų paminėti, jog tuo metu ypač Rytų šalys jau bandė kažkaip spręsti knygų perrašinėjimo problemą – raidės drožtos iš medžio ir tekstas taip pat buvo atspaudžiamas ant popieriaus. Tačiau drožėjas pagamindavo visą išbaigtą štampą su užrašu ir iliustracija.

Reikia kito žodžio? Tuomet sėsk ir drožk iš naujo.

Karaliaus nuomonė dėl mokesčių pakėlimo pasikeitė? Sėsk ir drožk.

J.Gutenbergas nugvelbė spaudos preso išradimo šlovę Rytams iš po nosies. Jiems buvo pernelyg sudėtinga sukurti presą ir pagaminti visus šiuose kraštuose naudojamų hieroglifų antspaudus ir dar dėl to, jog jie negėrė vyno. Kodėl?!

Vynuogių ir alyvuogių preso mechanizmas ir buvo panaudotas kuriant spaudos presą. Taigi, ką padarė J.Gutenbergas? Jam šovė mintis, jog jei šiame štampe galėtum keisti raides, nereikėtų kaskart drožti naujo antspaudo. O jei raidės būtų metalinės, antspaudai taip dažnai neskiltų ir galėtų būti naudojami ilgiau.

Gutenbergo spausdinimo prese raidės buvo sudedamos atvirkštine tvarka į specialius blokus. Taip sudaromi ištisi žodžiai, sakiniai. Pamirkytos į rašalą raidės buvo atspaudžiamos ant popieriaus. Taigi 1440-aisiais J.Gutenbergas visuomenei pristatė savo išradimą ir išspausdino pirmąją mokymuisi skirtą knygą „Ars Minor“. Tai buvo lotynų kalbos mokymuisi skirtas vadovėlis.

Atskyrimas nuo bažnyčios? Pagaliau!

Greitesnis žinių perdavimas nepatiko aukštoms galvoms – tokiu būdu galima greičiau sukelti revoliuciją, pasipriešinti, pavyzdžiui, nekvestionuojamoms krikščionių bažnyčios taisyklėms. 1501-aisiais popiežius Aleksandras VI pagrasino atskirti nuo bažnyčios tą, kurio rankose bus pastebėta spausdinta knyga.

Cha, rimtai?

Neprireikė nė poros dešimtmečių, kad atsirastų gausybė piliečių, pasinaudojusių šiuo pasiūlymu – pradėjus spausdinti Martyno Liuterio ir Džono Kalvino idėjas, nuo Romos katalikų Bažnyčios atskilo protestantų atšaka.

Spaustuvės kūrėsi žaibo greičiu ir jau XVI amžiuje leido į pasaulį per 8 milijonus įvairių knygų. Spausdinimas patiko ir politikams – jie galėjo užsakyti šimtus skelbimų su savo idėjomis ir platinti juos mieste.

Rankraštininkai… na, rankraštininkai nesidžiaugė. Tačiau jie dar ilgai galėjo išgyventi iš snobų, kuriems spausdintos knygos atrodė „varguolių prekė“.

Tuo metu pasaulis netrukus sužinojo, kad ne Saulė sukasi apie Žemę ir kitus svarbius mokslo atradimus. Dar pora dešimtmečių ir miestuose ėmė kurtis laikraščiai bei atsirado žurnalisto profesija. Kai mokytis galėjo ne tik turtingieji, visuomenėje pamažu pradėjo rastis vadinamoji vidurinė klasė.

Vėliau daugybė išradėjų visaip tobulino J. Gutenbergo spausdinimo presą – buvo prijungtas garo, vėliau – elektrinis variklis, o apie 1970-uosius spausdinimo perėmė kompiuteriai. Pats J.Gutenbergas mirė 1468-aisiais.

Jis neišgirdo nei popiežiaus grasinimo, nei spėjo suvokti, kokius pokyčius iš tiesų jis įkvėpė visose srityse nuo švietimo, iki politikos bei visuomenės raidos. Tačiau jis mirė sotus, laimingas ir ne nuo įsiutusio kreditoriaus rankos.