Prof. A. Bumblauskas: Lietuvos saugiausias pasienio ruožas - 100 km., bet visi jo bijo kaip „velnias kryžiaus“

Lygiai tiek, ketvirtį amžiaus, A. Bumblauskas prisipažįsta kalbantis apie tai, kad Lietuva privalo gerinti santykius su Lenkija. „Tikriausiai prireiks tūkstančio metų, kad tie santykiai pagerėtų“, – gūžteli pečiais profesorius, paklaustas, kiek dar turi praeiti laiko nuo Vilniaus krašto okupacijos, kad lietuviai atsisuktų veidu į Lenkiją.

– Kodėl svarbu kalbėti apie bendrą Lietuvos ir Lenkijos istoriją?

– Atsakysiu klausimu. Jei kalbame ne apie santykius su Lenkija – tai su kuo daugiau? Atsakymą į jūsų klausimą pamatysime pažiūrėję į žemėlapį. Jame yra 100 kilometrų atkarpa nuo Druskininkų iki Kybartų. Šis 100 km. yra vienintelė saugi išorinė Lietuvos siena su stipria, didele ir draugiška valstybe. Latvija kitoje pusėje yra tokio pat saugumo, kaip ir Lietuva, grėsmės atveju ji netaps užnugariu. O Lenkija – stipriausias mūsų saugumo partneris.

– Ko Lietuvos visuomenėje jūs šiandien matote daugiau Lenkijos atžvilgiu: kaimyniškos pašaipos ar noro bendrauti ir vienytis?

– Keisčiausia, kad nei to, nei to. Tai mane labai stebina. Lietuvio tapatybė šiandien yra prorusiška. Antilenkiška dvasia buvo įskiepyta mūsų tėvams ir seneliams nuo darželio ir mokyklos laikų, kai spalio 9-ąją, minėdami Vilniaus užgrobimo dieną, jie atsistodavo veidu į Vilnių ir nugara į Lenkijos pusę.

– Bet nuo tos spalio 9-osios praėjo 96 metai… Kiek dar turime nešiotis tą akmenį užantyje?

– Matyt, dar tūkstantį metų... Aš apie tai kalbu 25 metus. Jei per tiek laiko niekas nepasikeitė, tai kiek dar jo turi praeiti?

– O kas labiausiai prisidėtų prie tų pokyčių? Politinis, kultūrinis, o gal ekonominis bendradarbiavimas?

– Politinis ir karinis bendradarbiavimo būdai šioje vietoje yra svarbiausi. Tačiau svarbios ir žmonių nuostatos. Štai dabar Liubline kartu su lenkais kuriama ukrainiečių ir lietuvių brigada. Bet ar kariai su priešiška ideologija gali bendrauti, susitarti tarpusavyje? Iš esmės – negali, ir politikai privalo tai spręsti.

Anksčiau tai sugebėjome daryti. Turime gerų pavyzdžių, kaip LITGRID elektros jungtis su Lenkija. Dėl jos prezidentas Valdas Adamkus įeis į istoriją. Jei neklystu, jo prezidentavimo metais Lenkijos vadovas Lechas Kaczynskis net 16 kartų buvo Lietuvoje: daugiau tokie stiprūs santykiai su Lenkija nepasikartojo. Politikai keičiasi, ir tokių, kaip V. Adamkus, pasitaiko labai retai.

Mes patys kišame sau koją, neišspręsdami lenkų tapatybės klausimo, nenorėdami bendrauti su savo lenkais ir konfliktuodami dėl to, kad norime įgrūsti į jų pavardes čekiškas raides. 1697 metais Lietuvoje lenkiškas – kitaip tariant, lotyniškas – raides buvome įsivedę įstatymu. Radvilos save vadino Radziwillowie, Vytautas Didysis nerašė savo vardo kitaip, kaip su W, tą pačią Bibliją lietuviai skaitė lotyniškais rašmenimis – su W, Q ir X.

– Šį šeštadienį Bistrampolio dvare minint 100-tąsias rašytojo Henryko Sienkiewicziaus metines moderuosite diskusiją apie lietuvių ir lenkų santykius, dalyvausite paminklinės lentos, skirtos šiam rašytojui, atidengime. Ar toks renginys turės poveikį mūsų tautų bendravimui?

– Tokio kultūrinio bendradarbiavimo paveikumas, palyginti su politiniu ir kariniu, yra mažas. Tačiau turime jį palaikyti. H. Sienkiewicziaus Lietuvoje beveik nežino, nors jis yra vienintelis Nobelio premijos laureatas, rašęs apie Lietuvą ir dar Lietuvoje, Bistrampolyje, čia rinkęs ir bendrus istorinius faktus savo kūrybai.

Lenkijos atminties kultūrai H. Sienkiewicziaus trilogija apie Lenkijos (ir Lietuvos) karalystės karus su trimis imperijomis – Švedijos, Rusijos ir Osmanų – yra pamatinė. Pas mus panašaus svorio yra nebent Justino Marcinkevičiaus trilogija, bet tai – poezija, o H. Sienkiewiczius rašė išsamų, didelės apimties epą. Lietuvos atžvilgiu šiuose romanuose H. Sienkiewiczius nėra iki galo teisus istoriškai, vietomis mes su juo nesutinkame – tada, kai jis Jonušą Radvilą vaizduoja kaip išdaviką arba žemaičius karius – panašesnius į pavienius Rembo, plikomis rankomis ir be geros ginkluotės kovojančius Žalgirio mūšyje, nei į tinkamai apsirengusios ir apsiginklavusios kariuomenės dalinius. Tad H. Sienkiewicziaus kūriniai tiesiogiai nėra istorinis šaltinis, jie perteikia meninį požiūrį, formuoja atminties kultūrą.

– O ką siūlytumėte perskaityti žmogui, norinčiam ne tik geriau suprasti bendrą lietuvių ir lenkų istoriją, bet ir mėgstančiam gerą literatūrą?

– Iš tiesų labiausiai rekomenduočiau pažiūrėti pagal H. Sienkiewicziaus kūrinį režisieriaus Jerzy Hoffmano pastatytą filmą „Tvanas“ (dabar turime rekonstruotą versiją „Tvanas Redivivus“, arba „Atgimęs tvanas“. 1975 m. šis filmas nominuotas Oskarui ir tąkart apdovanojimuose nusileido tik Federico Fellini „Amarkordui“.

Iš H. Sienkiewicziaus naujesnio lietuviško leidimo turime tik jo reikšmingiausią Europos tapatybei romaną „Quo vadis, Domine“ („Kur eini, Viešpatie“). Nors Nobelio premiją rašytojas gavo už visą kūrybą, šį krikščionybės gimimą ir genezę nagrinėjantį kūrinį vardan bendro išsilavinimo turite paskaityti, nes jame pamatysite, kaip susiformavo Europos kultūros pamatai.

– Ačiū už pokalbį.

Paskutinįjį lapkričio savaitgalį prof. A. Bumblauską visi norintys galėjo sutikti atviruose renginiuose Bistrampolio dvare šalia Panevėžio. Šeštadienį 16 val. buvo atidengta paminklinė lenta H. Sienkiewicziui, vėliau dvarininkų palikuonis, lenkų režisierius Tadeuszas Bystramas pristatė dokumentinį filmą „Lietuviški „Tvano“ keliai“. Sekmadienį A. Bumblauskas moderavo J. Giedraičio forumo diskusiją „Henrikas Senkevičius. Lenkų ir lietuvių santykiai“, kurioje taip pat dalyvavo apžvalgininkas Rimvydas Valatka, istorikas Alvydas Nikžentaitis ir kiti.