Prieš tūkstančius metų išnykusi civilizacija žinojo, kaip įveikti didžiausią šių dienų grėsmę (Video)

Tačiau dabar naujausi ilgalaikio šiaurės vakarinio Indo regiono tyrimo rezultatai pateikė neįkainojamą naujų žinių lobyną ir papasakojo, kaip ši civilizacija funkcionavo. Be to, gauta ir šiek tiek duomenų apie tai, kaip šie senovės žmonės bandė prisitaikyti prie civilizaciją pražudžiusios klimato kaitos.

Tarptautinė mokslininkų komanda, Indijoje vykdžiusi „Žemės, vandens ir gyvenviečių“ projektą (Land, Water, and Settlement project), tame regione darbavosi nuo 2007 iki 2014 metų – jie analizavo viską nuo vandentiekio sistemų ir augalų liekanų iki meno ir keramikos. O jų sukauptos žinios visiškai pakeitė bendrą supratimą apie tai, kas buvo Indo civilizacijos žmonės ir kaip jie gyveno. Tyrimo rezultatai visai neseniai publikuoti recenzuojamame žurnale „Current Anthropology“.

Musoninė krizė

Kembridžo universiteto (JK) archeologas Cameronas Petrie su kolegomis nustatė, kad Indo slėnio gyvenvietės prieš 5000 metų nebuvo vieningos kultūros dalys, tačiau akivaizdu, kad daug dalykų tose gyvenvietėse buvo panašūs. Šimtuose gyvenviečių rasta to paties stiliaus keramikos dirbinių, tokių pačių simbolių, tačiau daugelis jų ir nesutapo. O kalbant apie žemės ūkio ir vandens saugojimo praktiką, panašu, kiekviena Indo gyvenvietė susigalvodavo savo būdą kilusioms problemoms spręsti.

Skyrėsi ir skirtingose gyvenvietėse auginti augalai, nors visose pagrindinės kultūros buvo ryžiai bei soros. Skyrėsi netgi auginimo sezonai: kai kuriose gyvenvietėse pirmenybė buvo teikiama žieminėms kultūroms, kitose – vasarinėms. O kai kurios sodindavo ir vienas, ir kitas. Šios variacijos priežastis yra smarkiai susijusi su vandens gausos sezoniškumu. Indo regionas yra tarsi klimatų kryžkelė, kur musonų sezonai skirtingose vietovėse būna labai nevienodi.

Indo civilizacijos miestai ir miesteliai – net ir buvę artimiausioje kaimynystėje – prisitaikė prie labai skirtingų lietingųjų ir sausųjų sezonų. Kai kuriuose miestuose musoniniai lietūs laistė pasėlius, o kiti laukė, kol laukus sudrėkins lietaus pamaitintos upės, treti statėsi vandens rezervuarus, užtikrinusius, kad sausra ir troškulys nekankintų visus metus. Didžiausi Indo civilizacijos miestai – Mohendžo Daras ir Harapa – garsėja savo sudėtingomis vandentiekio sistemomis, kur kas pažangesnėmis, nei turėjo įsirengę ju prekybos partneriai – didieji Mesopotamijos miestai. Ir jeigu kiti tos eros miestai paliko milžiniškus savo pėdsakus piramidžių bei zikuratų pavidalu, tai Indo civilizacijos pėdsakas yra vandens rezervuarai bei fontanai.

Bet staiga, atrodytų, pačiame civilizacijos žydėjime, kai regiono miestai pasiekė maksimalų savo dydį istorijoje, smogė klimato kaita. Gyvybę ir maistą dovanojantys musonai maždaug 2200 m. p. m. e. pradėjo silpti. Kai kuriuos Indo civilizacijos regionus pradėjo troškinti sausra, o kai kuriems sausros ir neteko patirti. Bet miestai ir miesteliai išsilaikė dar šimtus metų.

„Current Anthropology“ publikuotame straipsnyje antropologai rašė, kad būtent dėl to Indo regiono istorija „suteikia unikalią galimybę suprasti, kaip senovės bendruomenė veikė skirtingų ekosistemų sąlygomis ir kaip reagavo į fundamentalius aplinkos parametrų pasikeitimus“.

Indo civilizacijos tyrimai mums gali suteikti ir žinių apie tai, ko reikia, kad miestas išsilaikytų net ir klimatui pasikeitus į nepalankią pusę.

Judrumas ir įvairovė

Vienas iš įdomiausių „Žemės, vandens ir gyvenviečių“ projekto atradimų – kad Indo kultūra pasižymėjo unikaliu gebėjimu įveikti klimato kaitos keliamus iššūkius. Netgi iki musoninio lietaus susilpnėjimo kiekviena Indo gyvenvietė gebėjo greitai adaptuotis prie pakitusių orų. Mažų mažiausiai jiems kasmet tekdavo susidurti su potvynių ir sausrų sezonais. Be to, kiekvienais metais lietingųjų sezonų trukmė ilguoju periodu galėjo būti labai skirtinga.

Preliminarūs tyrimų duomenys rodo, kad norint gyventi kuo palankesnėmis klimato sąlygomis daugelis gyvenviečių buvo kilnojamos. Mokslininkai kelia prielaidą, kad nors egzistuoja šimtų Indo civilizacijos miestų ir miestelių liekanos, visai gali būti, kad bet kuriuo vienu laiko momentu iš tiesų apgyvendintos buvo tik 5-15 gyvenviečių. Galbūt ta miestų gausybė iš tiesų yra palikta vos kelių gyventojų grupių, kurios vienoje vietoje pagyvendavo kelis šimtmečius ir keldavosi į kitą. Dabar turimos žinios aiškiai rodo, kad maždaug 1500 metų Indo populiacijos centrai po truputį migravo iš vakarų į rytus, kol galų gale žmonės paliko miestus ir išsiskirstė gyventi į kaimus.

Indo civilizacijos žmonės bėgant laikui keitė ne tik gyvenamąją vietą – keitėsi ir jų mityba. Panašu, kad pasėlių pasirinkimą labiausiai lėmė tai, kokioje aplinkoje jie gyveno. Jeigu buvo auginamos žieminės kultūros, tuomet dominuodavo kviečiai žiemkenčiai, miežiai, pupelės, lęšiai ir avinžirniai, o jei dominuodavo vasarinės kultūros, tuomet buvo auginamos soros, ryžiai, tropiniai ankštiniai augalai. Kartais C. Petrie su kolegomis rasdavo ir vasarinių, ir žieminių kultūrų atstovų – tarsi žmonės eksperimentuotų, kurie augalai toje vietoje augo geriausiai.

Mokslininkai rašė:

Tokia aplinka apsistojusioms populiacijoms galėjo diktuoti santykinio mobilumo reikalavimą, kad jos išliktų kintant hidrologinėms sąlygoms. Gali būti, kad populiacijos aktyviai judėjo iš vienos gyvenvietės į kitą. Individualios šeimos ar giminių grupės galėjo paskleisti savo atstovus po skirtingas gyvenvietes, o atskiri individai ar jų grupės galėjo keliauti tarp gyvenviečių, kuriose sausros metu buvo daugiau vandens.

Panarchija

Įdomu tai, kad Indo slėnio ekologinė įvairovė lėmė ir stiprią kultūrinę šios civilizacijos atstovų įvairovę. Antropologai reiškinį, nusakantį sąveiką tarp aplinkos ir socialinės struktūros, vadina „panarchija“.

Indo slėnio miestai ir kaimai plėtojo unikalias žemės ūkio veiklas, turėjo unikalius meno stilius. Kai kurie mokslininkų rasti keramikos pavyzdžiai pasižymėjo tam regionui specifiniu stiliumi ir nebuvo panašūs į keramikos dirbinius bet kur kitur toje civilizacijoje. Bet neretai šie unikalūs gaminai buvo randami greta visai civilizacijai bendrų gaminių – tokių, kaip mėlyni karoliukai ar apyrankės, būdingų visam Indo regionui. Tai rodo, kad gyvenvietėse vyravo stiprus vietinis identitetas, papildytas bendrais Indo kultūros bruožais. Žinome, kad gyventojų migravimas iš vienos gyvenvietės į kitą buvo įprastas reiškinys, tad tikėtina, kad žmonės Indo slėnyje suvokė save ne kaip miesto-valstybės, o kaip didesnės civilizacijos atstovus. Tačiau kiti įrodymai aiškiai rodo, kad tai buvo daugiakultūrė bendruomenė, kas reiškia, kad ir viename miestelyje galėjo būti aiškių kultūrinių skirtumų.

Tikėtina, kad būtent kultūrų ir prisitaikymo strategijų įvairovė padėjo Indo civilizacijos žmonėms išgyventi klimato kaitą. Jie nebuvo priklausomi nuo visur vienodos vandens saugojimo ar tiekimo sistemos ar vos keleto skirtingų maistinių kultūrų, tad civilizacijos pagrindai buvo stiprūs ir turėjo daug „atsarginių variantų“ nepasiteisinus vienai ar kitai strategijai.

Arba, kaip teigia patys mokslininkai, „Indo populiacijos kai kuriuose regionuose gerai adaptavosi gyventi įvairiomis, kintančiomis ekologinėmis ir aplinkos sąlygomis, todėl galėjo priimti tvarius sprendimus užklupus klimato permainoms“.

Kuo labiau centralizuota ir homogeniškesnė kultūra, tuo daugiau silpnybių joje išryškėja pasikeitus klimato sąlygoms. Daugelio strategijų ir daugelio kultūrų integravimas padėjo Indo civilizacijai sparčiai ir tinkamai reaguoti į tiesiog akyse besikeičiančias gamtos sąlygas.