18 amžiaus Vilniaus nusikaltimai ir bausmės: bajorą nuskandino, ištraukė ir paguldė lovoje

„Knygų mugės“ metu „Litexpo“ parodų rūmuose naujausią savo knygą „Smurtiniai bajorų nusikaltimai ir bausmės XVIII amžiaus Vilniaus paviete“ pristatęs istorikas Domininkas Burba atskleidė visai kitokią gyvenimo viduramžių Lietuvoje pusę.

Kankinimai – ir Lietuvoje

„Tuo metu bausmės buvo diferencijuotos – skirtingai bausdavo bajorus ir valstiečius, žydus, miestiečius. Kartu viskas labai priklausė ir nuo padarytų nusikaltimų. Reikia pabrėžti ir kad to meto bausmių skyrimas neturėjo visiškai konkrečių kriterijų. Dokumentuose pavyko rasti tai, ko iš esmės Statute negalėtų būti“, – pasakodamas apie knygą intrigavo D. Burba.

Pavyzdžiui, nors įsivaizduojama, kad tik bajoras tuomet galėdavo būti pasmerktas nukirsdinti, jam teko rasti bylų, kai tokia pat bausmė būdavo skiriama ir valstiečiui. „Paplitę buvo ir kankinimai. Egzistavo net teismo sankcionuoti kankinimo būdai – tai buvo daugiau neprivilegijuotų žmonių lemtis. Kita vertus, yra nemažai bylų, kad bajorai, įkalinti pas kažkokį konkurentą, aišku, bajorą, buvo taip pat kankinami, kaustomi“, – sakė istorikas.

Sukaustė grandinėmis, o jas ėmė deginti

Paklaustas apie to meto kankinimo būdus, jis prisiminė, kad vienoje byloje minėtas atvejis, kai žmogus buvo sukaustytas grandinėmis, o pastarosios – deginamos.

Kita byla – provincijoje bajorą konkurentai įkalino ir liepė gerti actą. Dar viena – bajorui uždėjo šiaudinę skrybėlę taip parodydami, kad jis žeminamas iki valstiečio. Aišku, mušimas, plakimas. Be abejo, ir Lietuvoje buvo barbariškų bausmių“, – patvirtino D. Burba. Bylose yra ir tokių atvejų, kai, pavyzdžiui, žmona skundžia vyrą, kad šis ją kankino, mušė.

Skundėsi, kad primušė verba

Nors jo nagrinėtos temos – skaudžios, per ašaras teko ir pasijuokti, tikino istorikas. Šypseną sukelia situacijos, kurios anuomet buvo tiriamos kaip rimti nusikaltimai. Tarkime, apžvelgiamas neva raganų elgesys.

„Skundas yra ir apie tai, kad žmona kenkusi, susidėjusi su saksais, matyt, kareiviais, nes procesas vyko Šiaurės karo metu, už vyro nugaros rezgė finansines machinacijas, o posūnis po pamaldų tėvą primušė verba“, – knygos pristatymo metu jai patikusį skundą perskaitė Ramunė Šmigelskytė-Stukienė. Knygoje pateikiama ir nunuodijimo istorija, kai vyras miršta išgėręs žmonos padarytos arbatos, o ši aiškina, kad ją virė tarnaitė.

Skundėsi, kad buvo girdomas pernakt

Registruotas anuomet ir atvejis, kai bajoras savo pavaldinius per naktį esą girdė degtine, o rytą jie užpuolė konkurentų dvarą. „Galima kalbėti ir apie tai, kad ponai, bajorai neišduodavo valstiečių, kurie būdavo kalti sumušę ar net nužudę kitų ponų valstiečius, net bajorus. Tai tam tikras socialinių santykių momentas, kurio istoriografija nėra plačiai pastebėjusi.

Mes dažnai valstiečio ir pono santykius suprantame kaip prievolę, lažą, dar kažką, bet kaip jie vykdavo kasdien, teismo bylos kartais nurodo labai įdomių dalykų“, – pasakojo istorikas. Pasak D. Burbos, yra užfiksuota ir atvejų, kai valstiečiai susimokydavo ir užpuldavo savo bajorą.

„Tai neįeina į mano tyrimą, bet teko skaityti apie situacijas, kai valstiečiai nužudydavo savo poną. Ir gana žiauriai. Tokiais atvejais jų savininkai jau išduodavo juos teismui“, – aiškino jis.

Nuskandino pelkėje ir paguldė atgal į lovą

Knygos autorius atsiminė atvejį, apie kurį taip pat teko skaityti – kartą valstiečiai bajorą nuskandino pelkėje ir paguldė atgal į lovą.

„Ištraukė, paguldė, atrodo, niekas nesupras, kodėl mirė, esą pats“, – juokėsi D. Burba. Istoriko teigimu, nužudyti įmetant į upę – vienas dažnesnių nusikaltimų. Pavyzdžiui, tuo žydų buvo kaltinamas ir bajorų Malinovskių atstovas.

Geriau kardu ar špaga nei kumščiu ar lazda

Įdomu tai, kad bajorams kovoti šaunamaisiais ginklais ar kumščiais buvo laikoma negarbingu veiksmu, už tai griežčiau baudė ir Statutas. „Tikras bajoras kovoti turėdavo kardu, špaga. Tai buvo labiau priimtinas dalykas ir tą fiksavo Lietuvos Statutas – kad nusikaltimai, kurie vykdyti buvo šiais šaltaisiais ginklais kovos metu, vertinami ne taip žiauriai.

Savo ruožtu jei smurtauta buvo ne tik šaunamaisiais ginklais, bet ir lazda, kumščiais, akmeniu, už krūmo, tamsiu paros metu – tai buvo vertinama kaip negarbinga, nebajoriškas elgesys, už tai grėsė didesnė atsakomybė“, – pasakojo D. Burba.

Nors bajorų gyvybės tuomet buvo saugomos, apie valstiečius to paties pasakyti greičiausiai nebūtų galima. Pasirodo, jei bajoras nužudydavo valstietį, tai nebuvo labai jau griežtai baudžiama.

Vaiką laikė tėvų nuosavybe, nužudymas nebuvo laikomas dideliu nusikaltimu

Pastarųjų įvykių Lietuvoje kontekste gana šokiruojančiai gali skambėti ir tai, kad anuomet smurtinės bausmės prieš savo vaiką ir net jo nužudymas nebuvo laikoma dideliu nusikaltimu.

„Jei buvo nužudomas ne santuokinis vaikas, tai nelaikyta dideliu nusikaltimu, vadovaujantis Statutu. Be to, remiantis juo, jei tėvai nužudydavo savo vaikus, tai nebuvo taip griežtai vertinama kaip svetimus. Paradoksalu, nes tėvų nužudymas laikytas kone pačiu didžiausiu nusikaltimu, žiauriausia bausmė grėsdavo. Tačiau vaikai laikyti tėvų nuosavybe“, – požiūrį viduramžių Lietuvoje atskleidė istorikas. Net tokių realių bylų jam praktiškai nepavyko rasti. Tokia pati situacija – ir dėl seksualinių nusikaltimų.

Keldavo absurdiškus reikalavimus – neprievartauja, jei nerėki

„Reikia suprasti, kad visuomenė tuomet buvo brutali, traktuojama viskas buvo visai kitaip. Be abejo, seksualinių nusikaltimų tuomet buvo, tačiau, kaip pastebi kai kurie tyrėjai, teisme atsidurdavo gal 1 iš 50 įvykusių. Tais laikais nežinia, kokia statistika buvo, tačiau galima daryti prielaidą, kad moteriai buvo sudėtinga apginti save, paduodi į teismą“, – įžvelgė istorikas.

Be to, pastebėjo jis, Lietuvos Statuto nuostatos apibrėžė, kad moteris, prie kurios priekabiaujama, turėjo rėkti, privalėjo būti liudininkų tam, kad galima būtų kaltąjį nubausti. „Dėl to ir daugelio kitų faktorių seksualinės prievartos motyvas bajorų bylose retai minimas“, – konstatavo jis.

Pasodindavo į kalėjimą ir dar liepdavo už tai susimokėti

Įdomu ir tai, kad jei bajoras būdavo nuteisiamas kalėti, arba apskųsdavo valstietį ir sėdėti kalėjime tekdavo jam, už tai reikėdavo susimokėti. „Jei esi bajoras ir tave nuteisė kalėti, turi pats ateiti ir kalėjime sėdėti už savo pinigus. Jei esi įkalinęs kažkokį žmogų, turi jį išlaikyti. Tai kainuodavo nemažai, nes galima rasti ir dokumentų, kai neturėjo, už ką sumokėti, ir žmogų paleisdavo“, – nupasakojo D. Burba.

Broliai, šiurpinę Vilniaus rajono gyventojus

Pačiam jam, pasakojo, labai įsiminė brolių Mikalojaus ir Juozapo Stanevičių bylos. Jie gyveno Glitiškių apylinkėse, Vilniaus rajone, greta Molėtų. „Jie kaltinti keliomis žmogžudystėmis, užpuolimais, apgavystėmis, finansinėmis machinacijomis ir net tarpusavyje vienas prieš kitą veikdavo“, – pasakojo istorikas.

Galima rasti informacijos, kad vieną žmogų jie nukankino ir mirtinai – mušdami įvairiausiais įrankiais, pririšdami prie arklio uodegos ir vilkdami, o galiausiai jį sukaustė grandinėmis ir užkasė po žeme. Vienam brolių net buvo paskirta mirties bausmė, bet jis ramiai gyveno ir toliau.