Kam bajorams reikėjo „Liberum veto“ ir kaip tai pribaigė galingą valstybę

Bajorų žemės nuosavybės bei jų asmens laisvės ir neliečiamybės garantijos buvo užfiksuotos III Lietuvos Statute ir neginčijamos. Geriausia bajorų laisvės išraiška buvo galutinai įsigalėjęs draudimas suimti bajorą be teismo sprendimo. Kitas principas skelbė, kad tvarka valstybėje negali būti keičiama be bajoro sutikimo.

„Liberum veto“ teisė užtikrino šio principo laikymąsi. „Liberum veto“, arba laisvė drausti (aš draudžiu), – tai Respublikos Seimo nario teisė uždrausti ir panaikinti bet kokį nutarimą. Nutarimą Seime galima buvo priimti tik vienbalsiai.

Pavietų seimeliuose parengtos instrukcijos Seimo nariams (jų privalėjo tiksliai laikytis) ir „liberum veto“ teisė XVII a. ėmė varžyti seimo darbą. 1652 m. Upytės atstovas Vladislovas Sicinskis pirmą kartą neleido pratęsti Seimo, ir šis išsiskirstė nebaigęs darbo.

„Liberum veto“ teisė Seimui nutraukti buvo panaudota 1669 m. Ta pati teisė įgalino 1688 m. Seimą nutraukti dar prieš jo darbų pradžią. Nutraukus Seimą, visi jau priimti įstatymai (konstitucijos) neįsigaliodavo. Taip buvo žlugdomas įstatymų priėmimas. 1573–1763 m. buvo susirinkę 137 Respublikos seimai, iš jų 53 nebaigė darbo.

„Liberum veto“ teisė leido bajorijai perkelti politinį gyvenimą į seimelius. Centrinė valdžia – Seimas – tapo neveiksmingas. Įvyko savotiškas valstybės politinis susiskaldymas į pavietus ir didikų grupuotes. XVI a. pab.–XVII a. pirmojoje pusėje visa Respublikos centrinė valdžia – valdovas, senatas, ministrai – stengėsi priešintis šioms tendencijoms. XVII a. antrojoje pusėje ir XVIII a. Respublika tapo savotišku užsienio valstybių ir savų didikų savanaudiškos politinės sąveikos auka.