Šiurpi ilgiausiai išgyvenusių Siamo dvynių istorija - seserys turėjo ištverti sovietinius eksperimentus (Video)

Britė J.Butler nuo 1982 metų dirbo Jungtinės Karalystės ambasadoje Maskvoje ir laisvai samdoma žurnaliste. Tada ji ir išgirdo apie ties juosmeniu susijungusias Siamo dvynes Mašą ir Dašą. Juliet iš dvynių nusprendė paimti interviu.

Sovietų Sąjungos laikais „tobuloje“ sistemoje būti neįgaliam ar turėti bet kokį išsigimimą buvo laikoma bene bjauriausia gamtos klaida, tad nuo smalsių žvilgsnių Siamo dvynės buvo slepiamos valstybinėse įstaigose. Bet britė sugebėjo 1988 metais gauti leidimą susitikti su apsigimėlėmis laikomomis seserimis.

„Kai pirmą kartą su jomis susitikau, mane nustebino tai, kaip tokie žmonės, gimę deformuoti, gali būti tokie normalūs. Jos man pasiūlė puodelį arbatos, o mūsų ilgas pokalbis prasidėjo nuo pasakojimo apie stomatologijos ligoninės, kurioje tuo metu jos buvo gydomos, darbuotojus.

Atrodė, kad esame senos pažįstamos. Mano dėmesį jos patraukė po pasirodymo nacionalinėje televizijoje. Laidoje, kurią stebėjo šimtai milijonų rusų, jos buvo pristatytos visuomenei po to, kai ilgą laiką praleidusioms psichiatrijos ligoninėje joms buvo leista gyventi normalų gyvenimą“, – pasakojo Juliet.

Trumpai perpasakota Mašos ir Dašos Krivošliapovų istorija

Tad kodėl J.Butler savo knygą apie Siamo dvynių gyvenimą „The Less You Know The Sounder You Sleep“ („Mažiau žinai, geriau miegi“) laiko ne autobiografine, o romanu? Istorija parašyta esamuoju laiku, kad skaitytojai jaustų širdį draskantį tokio likimo žmonių liūdesį. Kad ta istorija taptų tarsi bendru visų neįgaliųjų, nuo kurių ir dabar dažniausiai sveikieji nusisuka, pagalbos šauksmu.

„Mašos ir Dašos gyvenimą aprašiau romane, o ne pateikiau plikus faktus, nes labiausiai mane sukrėtė tai, kad Maša ir Daša gyveno aplinkoje, kur žmonės su jomis elgėsi nemokšiškai ir šaltai, – paaiškino Juliet. – Joms nebuvo pasakojama, jog yra išskirtinės Siamo dvynės, arba kad jų tėvai, apie kurių mirtį buvo meluojama, yra gyvi.“

Skirtingos, lyg naktis ir diena

Susipažinusi su Siamo dvynėmis Juliet iškart pajuto stipresnį ryšį su tylene Daša. Žurnalistę nustebino ir linksmai nusiteikusi, gerą humoro jausmą turinti nenuorama Maša, tad greitai ši trijulė tapo artimomis draugėmis.

„Mane stebino skirtingos jų asmenybės, – neslėpė J.Butler. Nors abiejų DNR buvo identiški, o auklėjimas vienodas, Maša buvo ryžtinga, šiek tiek savanaudiška ir truputį žiauri, o Daša švelni, rūpestinga ir gera kitiems.“

Ankstyvoje vaikystėje be tėvų likę vaikai jaučia saugumo stoką, dėl to gali atsirasti psichikos ligų, tarp jų ir psichopatija bei empatija – du priešingi elgesio tipai, kurių pavyzdžiais laikomos ir šios dvynės. Identiški dvyniai gali paveldėti vieno iš tėvų charakterio savybes. Pasirodo, Maša buvo panaši į savo nutrūktgalvį tėtį, o Daša priminė ramią savo mamą.

Tapo įvairių eksperimentų aukomis

Netrukus Siamo dvynės paprašė, kad Juliet padėtų parašyti jų autobiografijas. Tik tuomet, kai žurnalistė ėmė domėtis jų gyvenimu, suprato, kiek daug Maša ir Daša dar nežinojo apie save.

„Vos gimusias jas iš tėvų atėmė tuomečiam Sovietų Sąjungos vadovui Josifui Stalinui (1878–1953) pavaldūs mokslininkai, norėję stebėti, kokią įtaką dvynių kraujotaka ir nervų sistema turi kūno temperatūrai, miegui, alkiui. Tai reiškė, kad viena jų buvo specialiai šaldoma ledu, kad būtų galima išmatuoti kitos dvynės kūno temperatūrą.

Taip pat joms buvo trikdomas miegas, jos buvo marinamos badu, šildomos ir netgi atliekami tyrimai su elektrošoku norint stebėti jų reakcijas. Nieko nuostabaus, kad motinai panorus aplankyti dukras jai buvo pranešta apie dvynių mirtį“, – teigė Juliet.

Kai mergaitėms suėjo šešeri, o į valdžią atėjo Nikita Chruščiovas (1894–1971), Siamo dvynės buvo išsiųstos į ortopedijos ligoninę, kurioje mokėsi vaikščioti. Maša ir Daša susidraugavo su ten dirbusia fizioterapeute, ją meiliai vadino teta Nadia. Moteris tarsi tapo jų antrąja motina.

Bet ir ortopedijos ligoninėje jos tapdavo eksperimentų aukomis, o sulaukusioms paauglystės ne kartą teko išrengtoms stovėti ant scenos prieš simpoziumuose dalyvaujančius gydytojus.

Mokyklinė meilė

Kol seserims sukako 11 metų, joms buvo teikiamas pradinis ugdymas, tačiau vėliau Mašai pasidarė nuobodu, ji nesilaikė drausmės, tad mergaitės laiką leido žaisdamos lauke. Pro šalį einantys praeiviai išsigąsdavo neįprastai atrodančių dvynių.

Maskvoje pradėjo sklisti kalbos apie ligoninėje slepiamą dvigalvę mergaitę, tad aplink gydymo įstaigą susirinkdavo minios žmonių, norinčių į jas pažvelgti. Tuomet buvo nuspręsta dvynes Mašą ir Dašą perkelti į pietinėje Rusijos dalyje esančią neįgaliųjų mokyklą, kurioje mokėsi vadinamieji „defektiniai“ žmonės.

„Daša šį laikotarpį prisiminė kaip vieną laimingiausių gyvenime. Maša buvo linksma, šiek tiek padūkusi ir populiari tarp kitų vaikų, tačiau tai truko neilgai. Dėl ūmaus būdo, jei jos sesuo ją sunervindavo, Maša ją sumušdavo“, – pasakojo žurnalistė.

Dašą mokykloje mylėjo visi, ypač daug dėmesio jai rodė vienas bendraklasis. Per ketverius mokslo metus juodu pamilo vienas kitą, bet Maša nenorėjo dalytis dvyne seserimi. Supratusi, kad Daša įsimylėjo, Maša nusprendė grįžti į Maskvą.

Negalėjusi susitaikyti su šia mintimi Daša bandė nusižudyti, tačiau sesuo neleido to padaryti. „Negalėdama susitaikyti su mylimojo Slavos netektimi ir bjauriu kitų žmonių elgesiu dėl jų būklės Daša nekart bandė pasitraukti iš gyvenimo, tačiau ją visuomet išgelbėdavo pastabi sesuo, iš gyvenimo panorusi gauti viską, ką gali. Maša tikrai nenorėjo mirti“, – sakė Juliet.

Sulaukusios pilnametystės dvynės buvo išsiųstos į senelių namus, kur mažame kambaryje turėjo praleisti likusį gyvenimą. Tuo metu šalies vadovu tapo Leonidas Brežnevas (1906–1982), ir įsivyravo politinė stagnacija.

Atsiradusi mama ir despotė sesuo

Po 15 metų, praleistų ne savo amžiaus žmonių apsuptyje, Mašai trūko kantrybė, ir ji sutiko ieškoti savo biologinės mamos. Sužinojusi apie vis dar gyvas dukras Katia, Mašos ir Dašos mama, jautė neapsakomą džiaugsmą, tačiau, būdama garbaus amžiaus ir kartu su vyresniu sūnumi gyvendama vieno kambario bute, moteris neturėjo galimybės priimti dvynių pas save.

„Ji jas lankė kiekvieną savaitę – atnešdavo namuose gaminto maisto ir cigarečių Mašai, tačiau pastarajai greitai atsibodo toks dažnas motinos lankymasis ir ji nepanoro jos daugiau matyti. Senelių namuose jos pragyveno maždaug 20 metų. Tada paaiškėjo, kad šis pastatas greitai bus paverstas psichiatrijos ligonine, o visi gyventojai bus iškelti kitur. Išskyrus Mašą ir Dašą.

Kadangi valdžią į savo rankas tuo metu perėmė Michailas Gorbačiovas (86 m.), ji nusprendė pasirodyti tiesioginėje televizijos laidoje ir paprašyti pagalbos. Šis neįtikėtinai drąsus sprendimas Siamo dvynes išgelbėjo.

„Tuomet ir susipažinau su Maša ir Daša. Pasiimdavau jas į iškylas, automobiliu lankydavome žymias vietas, kartais atvykusios pas mane į svečius jos žaisdavo su mano trimis vaikais. Buvo liūdna stebėti, kad Maša kontroliuoja kiekvieną Dašos judesį, ją muša – ypač tuomet, kai jos abi pavartodavo alkoholio, – neslėpė knygos autorė. – Maša norėjo gerti degtinę, tačiau dėl alkoholio sukeliamo žiaugčiojimo to daryti ji negalėjo.

Kadangi dvynės turėjo bendrą kraujotakos sistemą, ji gerti versdavo Dašą, o žmonėms pradėjus vadinti jas alkoholikėmis Maša dėl to kaltindavo savo seserį. Nuo mūsų pažinties praėjus 10 metų jų gyvenimas pasikeitė. Daša atsisakė vartoti alkoholį, pareikalavo kreiptis pagalbos į nuo alkoholizmo gydančius asmenis. Ši pergalė joms padėjo iš naujo mėgautis gyvenimu.“

003 metų balandžio 13-ąją Siamo dvynės, būdamos 53 metų, mirė. Pirma Maša, po 17 valandų – ir Daša. Tuo metu jos buvo ilgiausiai gyvenusios Siamo dvynės pasaulyje.

„Nusprendžiau parašyti romaną ir papasakoti jų neįtikėtino gyvenimo istoriją. Tačiau svarbu paminėti, kad ši knyga pasakoja Dašos versiją. Rašant jųdviejų autobiografiją Daša net neturėjo galimybės atsiskleisti – viskam vadovavo Maša.

O norėdama sukurti jautrią ir meilės pripildytą istoriją, apibūdinančią vienos iš dvynių gyvenimą nuo tada, kai šalį dar valdė J.Stalinas, iki tuomet, kai Rusijos vadovu tapo Vladimiras Putinas (62 m.), praleidau daugybę metų“, – prisipažino J.Butler.

Knyga apie garsiausias Rusijos Siamo dvynes išėjo tik 2016-aisiais. „Daša norėjo padėti neįgaliems žmonėms suprasti, kad svarbiausia – ne negalia, o asmens vidus, jausmai“, – sakė britų žurnalistė.

Parengė Edita Maračinskaitė