Kas tai per žmogus, pirmasis pasaulyje įamžinęs Lietuvos vardą daugiau kaip prieš 1000 metų?

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Lietuva paminėta XI a. pradžioje Saksonijoje, skurdžioje tragiško įvykio informacijoje, pateiktoje Kvedlinburgo analuose.

Tačiau ilgainiui šio nutikimo vieta ir laikas buvo apipinti įvairiomis interpretacijomis ir versijomis.

XI a. pradžioje Saksonijoje, Kvedlinburgo Šv. Servacijaus moterų vienuolyne, analuose užfiksuojama:

„Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais vienuoliško gyvenimo metais Rusijos ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas, su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Taip šioje skurdžioje tragiško įvykio informacijoje, perteiktoje vienos iš vienuolių, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta Lietuva.

To kaltininku tapo iš Kverfurto kilęs Šventosios Romos imperatoriaus Otono III (983–1002) Romos imperijos atnaujinimo plano vykdytojas, misionierius šv. Brunonas Bonifacas, 1009 m. žuvęs nuo pagonių rankų per krikščionišką misiją.

Tačiau šis įvykis, vienalaikiškai perteiktas minėtame šaltinyje, kituose ilgainiui įgauna įvairias žūties vietos ir laiko versijas.

Net XI a. šaltiniuose nurodomos bent penkios žūties vietos (Rusijos–Lietuvos, Prūsijos–Rusijos pasieniai, Prūsija, Rusija, pečenegų žemės arba visai nenurodoma vieta), ne viena kankinystės data (kovo 9 d., vasario 14 d.; 1009, 1010 ar 1008 m.), o ir pats misionierius įvardijamas skirtingai (vienur vadinamas Brunonu Bonifacu, kitur – tik Brunonu, trečiur – tik vienuolišku Bonifaco vardu).

Būtent ši įvairiopa informacija, funkcionavusi skirtingose viduramžių Europos vienuolijų aplinkose, ir tai, kad patys šį misionierių minintys šaltiniai buvo „atrandami“ laipsniškai (vėliausiai – kalbantis apie Brunoną Bonifacą), turėjo įtakos skirtingoms Brunono Bonifaco ir jo paskutinės misijos interpretacijoms, kuriose ryškios trys tradicijos: kamalduliškoji, benediktiniškoji ir Kverfurto (arba vietinė).

Visos trys paliko Europoje skirtingus šio įvykio atminimo ženklus, kuriuos galima aptikti ne tik atminties institucijose nugulusiuose raštuose, bet ir plačioje krikščioniškosios Europos erdvėje (nuo gimtosios misionieriaus Saksonijos, pasirengimo misijoms Italijos iki misijinių geografinių kraštų Lenkijos ir Lietuvos).

Apie 974 m. Saksonijoje, Kverfurte, grafo Brunono ir Idos šeimoje gimęs būsimasis misionierius mokėsi Magdeburgo katedros mokykloje, kur, įgijęs puikų išsilavinimą, tapo Šv. Mauricijaus bažnyčios kanauninku.

Priimtas į imperatoriaus Otono III dvarą kapelionu, 997 m. pabaigoje kartu su valdovu išvyko į Romą ir jau kitų metų pradžioje įstojo į benediktinų Šv. Aleksijaus ir Bonifaco vienuolyną Aventine, pasirinkdamas vienuolinį vokiečių arkivyskupo, misionieriaus, „senovės kankinio“ šv. Bonifaco (675–754) vardą.

Taip po kelerių vienuoliško gyvenimo metų jis prisijungė prie šv. Romualdo (apie 951–1027) ir jo atsiskyrėlių, įsikūrusių netoli Ravenos Perėjuje.

Kurį laiką gyvendamas pagal griežtos askezės, neturto ir fizinio darbo tvarką, kartu su kitais ima ruoštis Otono III įkvėptai misijai į pagonių kraštus.

Tai liudija ir vienas ankstyvųjų hagiografinių šaltinių – apie 1042 m. Fonte Avelanoje Petro Damianio parašytas „Šv. Romualdo gyvenimas“(„Vita s. Romualdi“), kur kamaldulių ordino įkūrėju laikomo šv. Romualdo gyvenimo fone buvo aprašyta ir jo mokinio Bonifaco misija pas rusų karalių, pastarojo krikštas ir misionieriaus kankiniškoji mirtis.

Plisdamas rankraščiais po kamaldulių vienuolynus, XIV a. antroje pusėje Damianio veikalas patenka ir į venecijiečio Ekvilio vyskupo Petro Natalio rankas ir tampa šaltiniu jo parašytam bene pagrindiniam vėlyvųjų viduramžių „Šventųjų gyvenimų katalogui“.

Maža to, Natalis ne tik aprašo Bonifacą kaip rusų kankinį, bet dar ir suteikia jam Bosnijos (arki)vyskupo titulą.

Toks iš Damianio perimtas, Natalio papildytas ir paskleistas, XVI a. devintajame dešimtmetyje naujajame „Romos martirologe“ Cezario Baronijaus įtvirtintas bonifaciškasis pasakojimas ilgam įsigalėjo ne tik rašytiniuose, bet ir vizualiniuose pasakojimuose.

Baltą abitą ir kapą dėvinčio, su mitra ant galvos, rankose pastoralą ir kankinystę simbolizuojančią palmės šakelę laikančio Bonifaco paveikslo būta XVII a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje pastatytame kamaldulių Bielianų prie Varšuvos vienuolyne, į kurį jis 1673 m. iškilmingai buvo perneštas iš Šv. Jono kolegijos bažnyčios.

Kartu šiame mūsų dienas pasiekusiame paveiksle už šventojo figūros pavaizduotos dvi jo misijos scenos (šventojo išbandymas ugnimi ir karaliaus krikštas), fiksuotos Damianio hagiografiniame kūrinyje.

Ir ne viename XVII a. Bonifacą įkūnijančiame vaizde galima rasti jo misijos siužetus. Ypač svarbus šiam misionieriui – ugnies stebuklas, arba šventojo išbandymo ugnimi siužetas, kai, pasak Damianio, rusų karalius įsakęs Bonifacui pereiti tarp dviejų laužų (tarsi siekdamas išbandyti misionieriaus propaguojamo Dievo galią).

Tokį laužo liepsnomis žengiantį šventąjį XVII a. trečiojo ir ketvirtojo dešimtmečių sandūroje nutapė italų dailininkas Bernardino di Bartolomeo Santini (1593 – po 1652).

Iki šių dienų šį paveikslą galime išvysti Areco kamaldulių XVI–XVII a. sandūros Santa Maria a Gradi bažnyčios Šv. Bonifaco ir apaštalo Andriejaus koplyčios altoriuje.

Ugnies stebuklas akcentuojamas ir Florencijos kamaldulių Santa Maria degli Angeli vienuolyno arkadiniame kieme XVII a. pradžioje ištapytame Damianio „Šv. Romualdo gyvenimo“ pasakojime. Čia vieną žymaus to meto italų skulptoriaus ir architekto Giovanni Battista Caccini (1556–1613) biustų identifikuoja lakoniškas įrašas apie Romualdo mokinį ir kankinį šv. Bonifacą, kuris perėjo per ugnį.

Šį šventąjį, kuris vadinamas dar ir Bosnijos arkivyskupu, laužo liepsnose, taip pat tolumoje vaizduojamą jo nužudymo sceną išvysime ir 1710 m. sukurtame grafikos lakšte.

Lietuvoje plačiausiai šv. Bonifaco misiją ir kankinystę dailėje atpasakojančiu kūriniu laikomos Pažaislio freskos, sukurtos XVII a. aštuntojo ir devintojo dešimtmečių sandūroje florentiečio Michelangelo Pallonio.

Tuo metu, kai Damianis „Šv. Romualdo gyvenime“ aprašė Bonifaco kankinystę Rusijoje, iš Saksonijos po benediktinų vienuolynus pradėjo plisti žinia apie amžiaus pradžioje įvykusią ir jau XI a. pradžioje Kvedlinburgo analuose bei Merseburgo vyskupo Titmaro kronikoje aprašytą kankinišką šv. Brunono mirtį.

Šiuos šaltinius perimant naujai kuriamose kronikose ir analuose susiformavo kanoninis šv. Brunono ir jo misijos tekstas, kuriame misionieriaus žūtis, padarius klaidą perrašant skirtingas datavimo sistemas turinčius tekstus, datuojama jau ne 1009, o 1008 m. Recipuojant pasienio lokalizaciją, ji supaprastinama į Prūsiją, kartu labiau detalizuojamas nužudymo būdas – prieš nukirsdinimą Brunonui nukertamos rankos ir kojos.

Tokią žinią Bamberge pateikė vienuolis Frutolfas, išplatino Ekehardas, o kiti perėmė iš pastarojo. Viduramžiais išplitusi Brunono ekehardiškoji žinia dominavo ir XVI–XVII a. Šį vaidmenį jai užtikrina XIII a. Burchardo iš Ursbergo pasaulio kronika (kompiliavusi Ekehardo kroniką), kuri buvo daugiausia kartų XVI a. publikuotas brunonianos šaltinis.

Kartu atsiranda ir nauja Brunono paskutinės misijos interpretacinė detalė, paskleista XV a. pabaigoje Jono Tritemijaus darbuose. Misionierius ir kankinys buvo pradėtas laikyti rutėnų arkivyskupu, žuvusiu 1008 m. Prūsijoje.

Visuotinai tai įtvirtino minėtasis naujasis „Romos martirologas“. Bene geriausiai šiandien žinomas šios tradicijos atspindys – XVII a. freska Šv. Kryžiaus benediktinų vienuolyne Lenkijoje, vaizduojanti kankinišką vyskupo šv. Brunono, Evangeliją skelbusio rutėnų krašte, mirtį.

Šv. Brunono atminimas bene gyviausias buvo jo gimtajame Kverfurte.

Nors ši tradicija tiek viduramžiais, tiek naujaisiais amžiais natūraliai koreliavo su Saksonijoje benediktiniškoje aplinkoje sklidusiomis kronikinėmis žiniomis apie šį šventąjį (perimta 1008-ųjų data ir Prūsijos lokalizacija), tačiau ir čia, vienoje didžiausių viduramžiškų pilių Vokietijoje (X–XV a. priklausiusioje Brunono giminei) ir jos apylinkėse, susiformavo savitas misionieriaus, kaip žymiausio giminės atstovo, atminimas, apipintas keliomis legendomis, kurios pateko net į brolių Grimmų ir Ludwigo Bechsteino pasakų ir padavimų rinkinius.

Šiame vietiniame pasakojime Brunono itinerariume atsirado dvi misijos į Prūsiją. Jas lydėjo su Kverfurtu susiję legendiniai devynių vaikų (Neunlingssage) ir asilo pievos (Eselswiese) pasakojimai.

Pirmoji misija truko metus ir buvo sėkminga, daug pagonių atversta į Kristaus tikėjimą. Grįždamas iš prūsų pro Romą pas savo brolį Gebhardą į Kverfurtą, misionierius sutinka tarnaitę, pintinėje nešančią nuskandinti aštuonis minėto brolio vaikus.

Brunonas naujagimius išgelbėja, pakrikštija šaltinyje (kuris buvo pradėtas vadinti Braunsborn) ir atiduoda auginti malūnininkui su žmona.

Antroji – asilo legenda – susijusi su antrąja misija pas pagonis. Išjojus iš Kverfurto, Brunono asilas sustojęs pievoje ir nenorėjęs judėti toliau. Misionierius sugrįžęs atgal į Kverfurtą, praleidęs ten keletą dienų.

Nepaisydamas šio perspėjimo, vėl išjojęs į Prūsiją ir ten žuvęs. Čia atsiranda ir šventojo relikvijos – XVII a. fiksuojama, kad Kverfurto bažnyčioje saugomi du su Brunonu susiję daiktai – pintinė ir šarvinis batas.

Būtent šios dvi šv. Brunono relikvijos XVIII a. buvo vaizduojamos Davido Sigismundo Büttnerio „Bruno Apostolus“ (1714) įklijoje ar Andriejaus Škoto (Andre Schott) „Prussia Christiana“ (1738) frontispise.

Bėgant amžiams Kverfurte kuriami vis nauji šventojo atminimo ženklai: XX a. pirmoje pusėje čia funkcionavo laikini miesto pinigai, kuriuose buvo galima išvysti brunoninių legendų vaizdus, 1935 m. monumentaliai sutvarkytas šaltinis, kuriame misionierius krikštijo išgelbėtus vaikus.

Šventąjį ir šiandien primena garsiosios Kverfurto mugės (Wiesenmarkt) ir asilo su raiteliu formos švilpynės, o Kverfurto pilies bažnyčios pagrindiniame portale galima pamatyti akmenyje iškaltą įrašą Jndvlgencie / annos xx + 15, primenantį apie ketvirtadienį po Velykų teikiamą nuodėmių atleidimą, kuris fiksuojamas legendiniame asilo pasakojime.

Dar labiau šių ženklų pagausėjo 2009-aisiais: Brunono mirties tūkstantosioms metinėms kverfurtiečiai papuošė Rotušės aikštę naujais monumentiniais kūriniais.

O mes, sutikdami Kvedlinburgo analuose paminėtos Lietuvos 1000-ąjį gimtadienį, suaktualinom ir šv. Brunono atminimą – 2007 m. Klaipėdoje įsteigta pirmoji šalyje šv. Brunono Kverfurtiečio parapija, 2009 m. vienai Vilniaus senamiesčio gatvių suteiktas šv. Brunono Bonifaco vardas.

„Nuo dabar Brunonas – mūsų pilietis, jis nėra svetimas“, – ceremonijoje konstatavo Seimo narys, signataras Emanuelis Zingeris.

Belieka tikėtis, kad ir toliau kartu su krikščioniškąja Europa puoselėsime Vakarų civilizacijos atminimo ženklus.

Dr. Inga Leonavičiūtė, Istorijos fakulteto Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedra