Nejaugi vienas garsiausių Lietuvos partizanų buvo KGB agentas? Vokiečių istorikas apie tai, kaip iš tikro reikia vertinti tokius teiginius ir iš vis, kaip reikia diskutuoti apie istoriją

Tokios pozicijos laikosi žymus Vokietijos istorikas dr. Christophas Dieckmannas. Fritz Bauer institute Frankfurte prie Maino dirbantis C. Dieckmannas 2011 m. parašė fundamentalų veikalą „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944“.

C. Dieckmannas girdėjo, kokį ažiotažą sukėlė R. Vanagaitės pareiškimai apie Lietuvos karininką, partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą. R. Vanagaitė pareiškė, neva partizanas buvo KGB agentas, o Simono Wiesenthalio centro Jeruzalėje direktorius Efraimas Zuroffas esą net surinkęs duomenų apie žydų žudynes.

R. Vanagaitė sulaukė visuotinio pasmerkimo, o leidykla „Alma littera“ pranešė nusprendusi nutraukti bendradarbiavimą su R. Vanagaite ir išimanti visas jos knygas iš prekybos. Leidykla taip pat atsiribojo nuo bet kokių R. Vanagaitės pareiškimų.

„Ji nekurstė ir neskatino neapykantos, viešai neragino žudyti. Ne. Ji tiesiog paviešino duomenų iš sovietų slaptosios policijos lietuviškų archyvų apie garsų antisovietinį partizaną. Atsirado jos interpretacijai prieštaraujančių ir tvirtinančių, kad šaltiniai, kuriais ji remiasi, nepatikimi ir jais pasitikėti nevalia.

Iš esmės tai absoliučiai normali viešoji ir istoriografinė diskusija, dalis demokratinio viešojo gyvenimo. Užuot demonizavę ir atskyrę R. Vanagaitę, turėtume verčiau pasiaiškinti, ar ji šaltiniais naudojosi istoriografine prasme tinkamais būdais. Būtent taip turime elgtis su bet kuriu provokuojančiu teiginiu, paremtu istoriniais šaltiniais.

Kaip turėtume reaguoti į Vokietijos slaptosios policijos teiginius nacių režimo metu? Kaip turėtume vertinti tarpukario Lietuvos „saugumo policijos“ pareiškimus? Juk neimtume jais naiviai tikėti, kaip ir neignoruotume, būdami šventai įsitikinę, kad jie iškraipo istorinę tiesą. Ne, mes juos vertintume kaip bet kurį kitą istorinį šaltinį: analizuotume pasitelkę turimas priemones ir skaidriai, pagarbiai diskutuodami ir klausydamiesi vieni kitų, diskutuotume. Lygiai taip pat derėtų elgtis ir su sovietų slaptosios policijos šaltiniais.

Draudimai ir demonizavimas nėra ir negali būti teisingas kelias pirmyn – tik pilietinė ir atvira diskusija“, – sakė C. Dieckmannas.

Jo aiškinimu, kartais istorija tampa mūšio lauku. Arba, jeigu kalbėtume dar konkrečiau, mūšio lauku kartais tampa atmintis.

„Tai, ką žinome apie praeitį, kaip rekonstruojame įvykius, kaip analizuojame ir interpretuojame apie praeitį turimas žinias, visais atvejais yra išskirtinai pasirinktos perspektyvos ir pasirinkimų klausimas. Šiandien visi puikiai supranta, kad tokio dalyko kaip absoliuti tiesa nėra ir negali būti, nėra jokios neginčytinos objektyvios istorinės tiesos, kurią esą mums tereikia atrasti. Jei norite deramai suvokti praeitį ir jos reikšmę šiandienai, geriausias pasirinkimas ir žingsnis pirmyn yra, pasitelkus geriausius prieinamus analizės instrumentus, diskutuoti istorijos klausimais“, – dėsto istorikas.

C. Dieckmanno teigimu, turėtume telkti visus įmanomus šaltinius, šimtą kartą juos patikrinti, pasitelkti istoriografinius metodus ir galiausiai kuo įmanoma skaidriau pristatyti rezultatus kitiems. Pašnekovo aiškinimu, tokios atviros, demokratinės ir moksliškai kontroliuojamos diskusijos rezultatas svarbus tuo, jog, galima tikėtis, visi susiję asmenys susipažins ne tik su praeitimi, bet ir su dabartimi.

„Pats netinkamiausias kelias būtų pasitelkti instrumentus iš religinių persekiojimų laikų viduramžiais ar skolintis juos iš šiuolaikinių totalitarinių režimų: kitaip tariant, naudoti ekskomunikaciją, įvairius draudimus ar cenzūrą.

Nejaugi, turėdami galimybę gyventi Europos Sąjungoje, mes iš tikrųjų turime rinktis iš atviros diskusijos ir demonizavimo bei jėgos? Deja, akivaizdu, jog taip, ką ir įrodo sprendimas iš knygynų lentynų pašalinti R. Vanagaitės knygas“, – sakė knygos „Vokietijos okupacinė politika Lietuvoje 1941–1944“ autorius.

Pati R. Vanagaitė irgi išplatino laišką, kuriame teigia nenorėjusi mesti kaltinimų šiai „labai tragiškai asmenybei“.

„Jei man kilę klausimai dėl A. Ramanausko-Vanago viešumoje nuskambėjo kaip kaltinimai šiai labai tragiškai asmenybei, to tikrai neketinau daryti. Nesu tikra, ar Adolfas Ramanauskas – Vanagas yra herojus, kankinys, ar tiesiog aplinkybių palaužtas žmogus. O gal visa tai kartu“, – sako R. Vanagaitė.