Oficialiai manoma, kad būtent ši pora pavogė atominę bombą iš JAV: tuomet jau nepadėjo net ir Alberto Einšteino užtarimas

„Manau, kad jūsų nusikaltimas yra baisesnis už nužudymą, – 1951 metų balandžio 5 d. prieš paskelbdamas nuosprendį pareiškė federalinis teisėjas Irvingas Kaufmanas. – Manau, kad tai, ką jūs padarėte, tas faktas, kad jūs įteikėte rusams atominę bombą keleriais metais anksčiau, nei, remiantis geriausių mūsų mokslininkų prognozėmis, jie savarankiškai būtų sugebėję ją pasigaminti patys, mano nuomone, prisidėjo prie komunistinės agresijos Korėjoje. ...Jūsų išdavystė pakeitė visos istorijos eigą ne mūsų šalies naudai.“

Šiais laikais nuo prisiekusiųjų pripažinimo kaltu iki nuosprendžio paskelbimo Amerikoje paprastai praeina keli mėnesiai. Tačiau prieš 60 metų viskas vyko gerokai greičiau.

J. E. Rosenbergų ir jų bendrininko Mortono Sobellio teismas prasidėjo 1951 metų kovo 6 dieną. Kaltais prisiekusieji juos pripažino kovo 29 d. Ir jau po savaitės I. Kaufmanas skyrė jiems mirties bausmę elektros kėdėje.

Pats teismo procesas, juo labiau nuosprendis, pasaulyje sukėlė tikrą pasipiktinimo bangą. Kairiųjų pažiūrų filosofas-egzistencialistas Jeanas-Paulis Sartre‘as procesą apibūdino kaip „juridinį linčiavimą, kai krauju išsitepa visa šalis ... Magija, raganų medžioklė, autodafė, aukojimas – čia mes prieiname prie reikalo esmės: jūsų šalis serga baime... jūs bijote savo paties bombos šešėlio!“

Prancūzijoje J. ir E. Rosenbergų byla buvo pavadinta „amerikietišku A. Dreufuso atveju“. Poros stojo ginti garsūs mokslininkai su Albertu Einšteinu priešaky bei tokie progresyvūs meno veikėjai, kaip Pablo Picasso, Bertoldas Brechtas, Diego Rivera ir Jeanas Cocteau. Popiežius Pijus XII kreipėsi į JAV prezidentą Dwightą Eisenhowerį, ragindamas suteikti J. ir E. Rosenbergams malonę, tačiau šis atsisakė.

Neigė iki paskutinės akimirkos

Nuo tada paskelbti tūkstančiai įslaptintų dokumentų bei dalyvių prisiminimų praktiškai nepalieka abejonių, kad J. ir E. Rosenbergai buvo sovietiniai šnipai, ir iki šių dienų ginčai yra susiję tik su detalėmis. Vieni pripažįsta, kad sutuoktinių pora perdavė NKVD daugybę įslaptintų dokumentų, tačiau neigia, kad jie atskleidė Josifui Stalinui atominės bombos paslaptis.

Kiti mano, kad šnipu buvo J. Rosenbergas, o jo žmona veikiausiai nebuvo jo bendrininkė, nors ir žinojo apie jo slaptą veiklą. Remiantis šia versija, Federalinis tyrimų biuras (FTB) ją suėmė tik tam, kad padarytų spaudimą J. Rosenbergui ir priverstų jį išduoti savo bendrininkus. Jeigu buvo taip, tai FTB nepasisekė, nes J. Rosenbergas iki pat mirties bausmės įvykdymo teigė, kad yra nekaltas.

J. Rosenbergas gimė Niujorke 1918 metų gegužės 12 d., o Ethel Greenglass – 1915 metų rugsėjo 28 d. Jie susipažino „Jaunųjų komunistų lygoje“, kur Julius ėjo vadovaujančias pareigas. Abu jie buvo žydai. Būtent dėl to daugelis europiečių teigė, kad pora tapo antisemitizmo aukomis. Tačiau Amerikoje jų ginti nestojo nė viena žydų organizacija.

Manoma, kad J. Rosenbergą 1942 metais per amerikietiškos Darbo dienos šventę užverbavo NKVD darbuotojas Semionas Semionovas, su kuriuo jį supažindino aukštą postą JAV komunistų partijos užėmęs Bernardas Schusteris. Kai S. Semionovui 1944 metais buvo liepta sugrįžti į Maskvą, J. Rosenbergas pradėjo bendradarbiauti su Aleksandru Feklisovu.

J. Rosenbergas turėjo kuo pasidalinti su savo nauju „draugu“. 1939 metais baigęs elektros inžinerijos studijas Niujorko miesto koledže, J. Rosenbergas 1940 metais įsidarbino JAV karinių ryšių pajėgų, dislokuotų Fort Monmute, Naujojo Džersio valstijoje, mokslinių tyrimų institute. Ten jis dirbo iki 1945 metų, kol kariškiai sužinojo, kad jis anksčiau priklausė Komunistų partijai ir jį atleido. Karo metu minėtame institute buvo atliekami tyrimai elektronikos, ryšio priemonių, radiolokacinių įrenginių ir raketų valdymo srityse.

Anot A. Feklisovo, J. Rosenbergas pateikė jam tūkstančius įslaptintų dokumentų ir kartą net atnešė visą distancinį sprogdiklį. Manoma, kad būtent šios konstrukcijos sprogdiklis 1960 metais leido virš Sverdlovsko (dabar Jekaterinburgas) numušti lėktuvą U-2, kurį pilotavo Francis Gary Powersas. Tais metais J. Rosenbergas A. Feklisovui užverbavo daugybę pažįstamų, pavyzdžiui, Joyelą Barrą, Alfredą Sarantą, Williamą Perlą ir jo būsimą bendrininką M. Sobellį.

Pastarasis buvo nuteistas kalėti ilgus metus ir iš kalėjimo išėjo po 18 metų. Jis vis dar gyvas, nors dėl garbaus amžiaus (jam 93-eri) sunkiai pamena neseniai įvykusius įvykius, tačiau senuosius pamena gerai. 2008 metų rugsėjį jis davė interviu laikraščiui „The New York Times“, kuriame pirmą kartą prisipažino, kad buvo sovietinis šnipas. Jis taip pat patvirtino, kad šnipinėjo ir J. Rosenbergas.

Pasišvęsti J. Stalinui ir Sovietų Sąjungai

2010 metų gruodį M. Sobellis davė interviu žurnalistui Steve‘ui Usdinui. Kai žurnalistas paklausė, kuo vadovavosi M. Sobbelis, bendradarbiaudamas su NKVD, šis nedvejodamas atsakė: „Tai padariau dėl Sovietų Sąjungos“.

Ji teigė padėjęs Sovietų Sąjungai ne dėl to, kad prisiskaitė Karlo Markso ir Vladimiro Lenino, nebuvo paveiktas ir Didžiosios depresijos, kurią išgyveno visi jo kartos amerikiečiai. Jis tiesiog buvo vienas iš tų, kurį Jungtinėse Valstijose vadino „raudonsauskelniais“ – komunizmą remiančių tėvų vaikais. Jo tėvai buvo komunistai.

Kai M. Sobellis buvo mažas, jo mama jų bute rengė partinius susirinkimus. Kai jis buvo studentas, jo tėvas vaistininkas savo bendražygius su malonumu aprūpindavo prezervatyvais. Vienas jo dėdė organizuodavo stovyklą jauniesiems komunistams. O kitas buvo slaptas kurjeris ir vežiodavo Niujorko komunistų partijos vadovybės žinutes savo viršininkams Maskvoje.

Kaip rašo S. Usdinas ir J. ir E. Rosenbergų biografas profesorius Ronaldas Radoshas, tokiems žmonėms kaip M. Sobellis buvo natūralu būti komunistu, nes jie nematė ir negirdėjo nieko kito. 1930-1940 metais Amerikoje būti komunistu reiškė „pasišvęsti J. Stalinui ir Sovietų Sąjungai“.

Anot S. Usdino ir R. Radosho, per pastarųjų dvidešimt metų paskelbti archyviniai dokumentai rodo, kad J. ir E. Rosenbergai ir jų bendražygiai pirmiausia vadovavosi ištikimybe Sovietų Sąjungai, o ne noru padėti sąjungininkui kovoje su fašizmu, kaip teigia jų apologetai.

Pagrindiniu kaltinamosios pusės liudininku J. ir E. Rosenbergų byloje buvo jos brolis Davidas Greenglasas, kuris dirbo mašinistu branduoliniame objekte Los Alamose ir prisipažino, kad atskleidė J. Rosenbergui atominės bombos paslaptis. A. Feklisovas iš J. Rosenbergo sužinojo, kad D. Greenglassas dirbo prie „Manhatano projekto“, kurį vykdant buvo kuriamos pirmosios amerikietiškos atominės bombos, ir paprašė jį užverbuoti.

Prieš trejus metus išslaptintoje Didžiosios žiūri medžiagoje apie tai, kaip už uždarų durų 1950 metais buvo nagrinėjama J. ir E. Rosenbergų byla, buvo ir D. Greenglasso žmonos Ruth parodymai. Ji pareiškė, kad J. Rosenbergas ją užverbavo 1944 metų lapkritį, kad gautų slaptų duomenų apie atomines bombas.

„Vėliau jis man pasakė, kad žino, jog Davidas dirba prie atominės bombos, – sakė moteris. – Kad jam susidarė įspūdis, jog sąjungininkai tarpusavyje tiesiogiai nesikeičia moksline informacija ir kad būtų sąžininga, jeigu ir Rusija turėtų šią informaciją... Jis paprašė manęs tai perduoti Davidui ir paprašyti jo, kad jis teiktų informaciją per Juliusą.“

Iš R. Greenglass parodymų taip pat susidaro įspūdis, kad E. Rosenberg buvo aktyvi savo vyro bendrininkė. „Jo žmona man pasakė, kad man bent jau reikėtų tai perduoti Davidui. Jai pasirodė, kad jam tai gali būti įdomu ir kad jis norės tai daryti. Ji ragino mane pasikalbėti su Davidu...“

Teisėjas I. Kaufmanas buvo susipažinęs su šiais parodymais ir ranka jam nesudrebėjo.