Kelionė laiku į praeitį - kaip tarpukariu Lietuvos laikraščiai minėdavo Kalėdas? Kas nepasikeitė iki dabar, o kas buvo visiškai kitaip: ištraukos iš 1927 m. gruodžio 23 d. straipsnių

Portalas 15min suteikia galimybę susipažinti, kaip didžiausi 1927 m. pabaigoje leisti Lietuvos dienraščiai – „Lietuva“, „Rytas“ ir „Lietuvos žinios“ – sveikino lietuvius su Kalėdomis. Tąmet Kalėdos išpuolė sekmadienį, tad visų laikraščių šventiniai numeriai pasirodė gruodžio 23 d., penktadienį.

„Lietuva“: krikščionybė ir valstietiški būrimai – greta

Laikraštis „Lietuva“ tarpukariu buvo oficialus Lietuvos valstybės laikraštis, atspindėjęs valdžios poziciją. Šio leidinio redaktorių skirdavo Vyriausybė ir jis dažnai keisdavosi, priklausomai nuo valdžioje esančios partijos. Valdžioje esant tautininkams, pasižymėjusiems orientacija į tautiškumą ir krikščionybę, laikraštis akcentavo būtent krikščioniškąjį Kalėdų aspektą.

„Sveiki sulaukę šv. Kalėdų“, – skelbia laikraštis iš pirmojo puslapio. Puslapyje esantis tekstas „Kalėdos!“ trumpai primena Jėzaus gyvenimą ir jo pamokymus, apgailestaujama, kad tie pamokymai dažnai pamirštami, kritikuojama socialistų kova prieš Bažnyčią.

„Nors pasaulyje šiandien priskaitoma 650 milijonų Kristaus mokslo sekėjų, bet, deja, tie sekėjai labai mažai tą mokslą seka. Kristaus mokslas yra nustumtas į bažnyčias, iš ten daugelis į jį žiūri kaipo į formalės pareigos atlikimą. Gyvenime labai maža vadovaujamasi jo dėsniais. Galima sau įsivaizduoti, kaip pradėtų šypsotis visi, jeigu, sakysime, koks Tautų Sąjungos tarybos narys viešame posėdy atsidengtų Evangelijas pasiūlyti spręst ginčus sulyg Evangelis dėsniais. (…) Štai Kalėdų šventė būtų rodos, geriausia proga pagalvoti, ar nebūtų geriausia išrišti visas politines ir kitas problemas grįžtant prie Kristaus mokslo ir sekant to mokslo dėsniu“, – rašė laikraštis.

Antrajame puslapyje didžiąją dalį užimančio teksto „Pasaulio kalėdų paslaptis“ nuotaika yra panaši. Čia irgi aiškinama Kalėdų svarba ir aukštinama Dievo galybė. „Kalėdos – tai istorijos įvykis ir permanentiškas vyksmas. Jos reiškia Atpirkėjo atėjimą mūsų eros pradžioje advento ilgesiu laukiančiai žmonijai. Ir nuo to laiko jos yra toliau gyvuojanti dovana ir uždavinys kiekvienai atskirai viršžemiškų vertybių trokštančiai sielai“, – rašė „Lietuva“.

Kitame šiame puslapyje skelbiamame eilėraštyje apdainuojami prie eglutės dovanų laukiantys vaikai: iš to matyti, kad 1927 m. lietuviai jau pažinojo ir Kalėdų Senelį, ir turėjo Kalėdų eglutes. Greta esančiame tekste pristatyti ir tradiciniai lietuvių Kūčių burtai ir prietarai. Čia jau pasitelkiamas „žemiškesnis“ stilius.

„Kūčioj po vakarienės merginos eina aplinkui kiemą ir stvarsto už tvoros statinėlių ir stulpelių, kad per ištisus metus bernai kibinėtų ir glamonėtų“. „Kūčios vakare po atskirom lėkštelėm pavožia žiedą, žemių ir rožančių. Kuri mergina ištraukia žiedą – ištekės, kuri žemių – mirs, kuri rožančių – davatkaus visą amželį“ – tai pora iš laikraštyje cituojamų prietarų.

Laikraštyje galima rasti ir dar keletą pamokančių grožinių tekstų ir eilėraščių apie Kūčias ir Kalėdas. Tarp jų – ir satyrinis feljetonas, ir vaikams skirtas tekstas apie Aneliukę ir Kristų.

Beje, dėl alkoholio reklamos ribojimo nuo sausio 1 d. „Lietuva“ turėtų problemų – šio leidinio vien pirmajame puslapyje esti trys alaus reklamos.

„Rytas“ aiškino krikščionišką švenčių prasmę

Su Lietuvos krikščionių demokratų partija sietas laikraštis „Rytas“ prisistatydavo kaip „Politikos, ekonomijos ir kultūros dienraštis“. Krikščioniška kryptis atsispindėjo ir prieššventiniame gruodžio 23 d. laikraščio numeryje. Kalėdoms buvo skirta kone pusė jo. Nors tuo metu tautininkai ir krikščionys demokratai jau buvo pradėję nesutarti, kalėdiniuose straipsniuose tai neatsispindėjo: „Ryte“, kaip ir „Lietuvoje“, politinių temų vengta, akcentuota krikščioniška šventės prigimtis.

„Sveiki, išganingų Kristaus gimimo švenčių sulaukę“, – skelbia sveikinimas didelėmis raidėmis pirmame „Ryto“ puslapyje. Jame taip pat galima rasti tekstą „Kristaus gimimo šventė“, kuriame aiškinama Kalėdų prasmė.

„Žmonių piktumo išvarginti, jų nedorumo moraliai sužaloti, kasdienių vargų apkrauti mes dažnai nejaučiame didžiųjų Bažnyčios švenčių kilnumo, nepilnai įsisaviname jų gilią ir didelę reikšmę. Pavargęs, atbukęs žmogus labiau yra linkęs į šventę žiūrėti kaip į progą pailsėti – nedirbti, negu ieškoti tos šventės amžinosios transcendentinės svarbos.

Žinodama tą žmonių silpnybę, Bažnyčia su savo amžiais išmėgintu pedagoginiu prityrimu ateina žmonėms padėti. Ir švenčių proga periodiškai organizuoja iškilmes, pakiša simbolius, kurie be savo mistiškosios reikšmės dar turi ir grynai pedagogiškai-psichologinę reikšmę.

Kiekviena Bažnyčios šventė yra didelio įvykio priminimas-sukaktuvės. Kalėdos kaip tik yra vieno iš centralinių įvykių – Kristaus Dievo Sūnaus atėjimo į pasaulį – jo žemiškojo gimimo paminėjimas.(...) Mes giliai trokštame, kad ir mūsų Tėvynės visuomenė šios didingos šventės proga susitelktų, pamedituotų, pasimelstų ir pasiryžtų eiti taikos, sutarimo, ramybės ir geros valios keliu didesnei Aukščiausiojo garbei“, – skelbė „Rytas“.

Antrajame puslapyje publikuotas kunigo Motiejaus Gustaičio Kalėdoms skirtas eilėraštis, kuriame taip pat aukštinamas Kristaus gimimas. Trečiajame puslapyje – apsakymas „Kalėdos“, kuriame motina moko vaikus, kad per Kalėdas reikia susitaikyti ir gyventi taikoje ir meilėje prieš Kristų.

Švenčių proga nepamirštama ir nostalgija tuomet lenkų valdytam Vilniui. „Kada, o Vilniau, valgysime Kūčias / Su Tavimi bendrai už vieno stalo /Mums liūdnai mes vieni devintą kartą / Be savo Tėvo laužiame štai plotkę/ Ir su saldžiuoju Kūčių medumi / Karčiąją ašarą nejučioms nuryjam Ir spaudžia gerklę skausmas sukietėjęs... / O, Vilniau, neužmirški mūsų!“, – skambėjo „Ryte“ išspausdintas eilėraštis „Kūčios“.

Dar vieno puslapio didžioji dalis paskirta aiškinimams, ką Bažnyčiai ir katalikams reiškia Kalėdos. Aiškinama, kodėl Kalėdos yra džiaugsmo, ramybės, malonės, geradarysčių šventė, cituojant Bibliją neigiamas mitas, esą per Kalėdas negalima džiaugtis, tikintieji raginami aukoti nepasiturintiems.

Šiame laikraštyje itin gausu ne tik straipsnių, bet ir reklamų kalėdine tematika – kaip geros kalėdinės dovanos reklamuojami ir saldainiai „Karvutė“, ir laikrodžiai, ir netgi alkoholis ar „papirosai“.

„Lietuvos žinios“: daugiau politikos negu kitur

Leidinys „Lietuvos žinios“, kurį 1927 m. pabaigoje redagavo Felicija Bortkevičienė, tarpukariu buvo siejamas su Lietuvos valstiečių liaudininkų partija, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo nustumta nuo valdžios.

Tai buvo viena esminių priežasčių, kodėl valstiečių leidininkų leidinio kalėdinis numeris, taip pat pasirodęs 1927 m. gruodžio 23 d., buvo mažiausiai šventiškas iš visų trijų – apie Kalėdas čia rašyta mažiau negu kituose dienraščiuose ir netgi šventiniuose sveikinimuose jausta politinė potekstė, nors tiesiogiai valdžia ir nekritikuota. Skirtingai negu „Rytas“ ir „Lietuva“, akcentavę krikščionybę ir religiją, „Lietuvos žinios“ apie Kalėdas rašė gana pasaulietiškai, ragino išlikti politiškai aktyviems ir priminė apie ne per seniausiai įvykusį Seimo paleidimą ir politinius kalinius. Kituose, ne apie Kalėdas rašytuose straipsniuose irgi užsimenama, kad kitose Europos šalyse esanti demokratija, skundžiamasi sunkiomis laikraščio darbo sąlygomis Lietuvoje.

„Kalėdų siurpryzas“ – taip vadinasi straipsnis kalėdine tematika pirmajame „Lietuvos žinių“ puslapyje. Tačiau apie Kalėdas kaip apie šventę ir jame informacijos nedaug: daugiau dėmesio skirta Tautų Sąjungos inicijuotas derybas Ženevoje tarp Lenkijos ir Lietuvos. „Kalėdų siurpryzu“ vadinama tuometinė nežinia, kokias sąlygas abiem pusėms siūlys ir kuriai labiau pritars Tautų Sąjunga.

„Šį kartą Kalėdų diedas Tautų Sąjungos Taryba — su mumis labai gudriai pasielgė. Paglostė mus, paskui pagąsdino, paskui vėl paglostė ir sako: – Vaikučiai, še jums skardinė, kur rasite viską, ko tik trokštate, tik nesipykite!“, – rašė „Lietuvos žinios“.

Jau apie pačią Kalėdų šventę yra straipsnis „Kalėdoms atėjus“ trečiajame puslapyje. Tačiau ir jame akcentuojama, kad per Kalėdas nederėtų visiškai atsipalaiduoti. Štai kelios ištraukos iš straipsnio:

„Daug kas laukia Kalėdų, kad pasilsėtų nuo sunkaus darbo, pasilinksmintų, pasidarytų sau šiokią tokią pramogėlę, nuvažiuotų į svečius pas gimines... Tokiems Kalėdos yra liuoslaikio, atvangos valandomis. Yra sakoma, kad naudingai praleisti liuoslaikį yra daug sunkiau, negu naudingai dirbti. Dėl ko taip yra? Del to, kad liuoslaikio metu žmogus pasilieka pats sau, niekeno nevaržomas, niekeno nespiriamas ką nors daryti.

Del to, kad tada žmogus masinasi nieko neveikti. O nieko neveikti nevisada reiškia ilsėtis. Prityrimas rodo, kad užsiėmimo pakeitimas dažnai geriau veikia poilsio atžvilgiu, negu nieko neveikimas.

Todėl išmintingi žmonės ir per Kalėdas laiko niekais nepraleidžia. Jie arba skaito, arba laikraščiui ką nors parašo.

O neblogas dalykas pasikalbėti per Kalėdas ir su kaimynu apie reikalus, kada darbai nespiria. Ir kiek įvairiausių klausimų dabar mūsų gyvenime yra neišaiškintų. Viena galva gerai, o dvi dar geriau.

Per Kalėdas ypač reikia paskaityti laikraščių, pagalvoti, pasišnekėti. Seimo dabar nėra. Todėl pati tauta, pati liaudis privalo galvoti ir savo valstybės reikalais rūpintis. Jeigu kiekvienas pilietis per Kalėdų šventes išnaudos savo liuoslaikį šitam svarbiam tikslui, tai Kalėdos mūsų valstybei bus naudingos. O sykiu su valstybe turės naudos ir jos piliečiai“, – rašė „Lietuvos žinios“.

Greta publikuotas straipsnis „Šventėms besiartinant“ ragino per Kalėdas padėti vargstantiems ir netgi politiniams kaliniams.

Mes nesame nei veidmainingi asketai, nei atbukę blaivininkai ir todėl nemanome sakyti piliečiams pamokslų, kad jie atsisakytų nuo Kalėdų pasismaginimų ir pramogų vardan vienų arba kitų tolimų gyvenimui idėjų. Tačiau negalime nepriminti, kad mūsų sąlygomis gyvo, mąstančio ir jautraus žmogaus akiratis niekados negali apsiriboti savo šventėms paruoštų namų sienomis. (…) Jeigu norime sekti tradiciją, tai tegul bus ji pažymėta aukomis nukentėjusiems nors ir už savaip suprastą teisybę“, – rašė laikraštis.

Laikraštyje, kaip ir kituose, taip pat buvo keletas su Kalėdomis susietų reklamų, pavyzdžiui, reklamuojanti actą.