Kas Petrui I-ajam nutiko kelionėje po Vakarų Europa? Sugrįžęs jis tapo barzdaskučiu ir kas dėjosi po to

Petras I gimė Maskvoje 1672 metų birželio 9 dieną, ir jo tikrasis vardas buvo Piotras Aleksejevičius Romanovas. Jis yra laikomas didžiausiu Rusijos revoliucionieriumi. Pastebėjęs, kad jo šalies kultūra, technologijos ir politika yra agrarinės, Petras I 1697 metais išsiruošė į ilgą turą po Vakarų Europą. Jo metu caras aplankė Oksfordo universitetą, Britanijos karališkąją pinigų kalyklą, Olandijos jūrų laivyną bei sutiko žymųjį mokslininką Isaacą Newtoną.

Savo valdymo metais Petras I įvedė daug vyriausybinių reformų, kurios turėjo išlaisvinti Rusiją iš agrarinio gyvenimo būdo. O 1703 metais buvo įkurtas vienas populiariausių Rusijos miestų – Sankt Peterburgas, kuris turėjo sustiprinti Rusijos vaidmenį Baltijos prekybos keliuose. Atsirado ir nauja, gerai paruošta kariuomenė bei modernus laivynas.

Tačiau carui neužteko vien pamėgdžioti Vakarų kariuomenę bei jų idėjas. Kad reforma būtų užbaigta, reikėjo perimti ir vakarietišką stilių.

Petrui I, grįžus atgal į Rusiją 1698 metais, buvo surengtas itin džiaugsmingas jo sutikimas. Jame dalyvavo Rusijos kariuomenės vadas, įvairūs diplomatai bei kiti valstybės pareigūnai. Tačiau nuotaikos greitai pasikeitė, kai caras išsitraukė didžiulį kirpėjo skustuvą ir apžiūrėjęs savo draugus ir visus susirinkusius, savomis rankomis ėmė skusti jiems barzdas. Žinant jo politinę galią ir valdžią, nė vienas nedrįso jam nepaklusti ar paklausti, kodėl caras taip elgiasi.

Nuskusti veidai ir kaklai buvo įprastas reginys Vakarų pasaulyje, todėl caras netrukus įsakė visiems savo pavaldiniams - išskyrus dvasininkus ir valstiečius - nusiskusti barzdas. Jis buvo tiek apsėstas idėja, kad net įsakė policijos pareigūnams skusti barzdas tiems, kurie atsisakys tai daryti savo noru.

Tiesa, bėgant laikui Petras I ėmė abejoti praktine šio draudimo nauda. Itin kritiškai į tokį priverstinį barzdų draudimą žiūrėjo Rusijos ortodoksų bažnyčia, jie vadino tai šventvagiškumu. Net Ivanas Rūstusis barzdų skutimą yra pavadinęs nuodėme.

Ilgainiui Petro I pozicija šiuo klausimus tapo švelnesnė. Supratęs, kad iš to galima pasipelnyti, jis įvedė kasmetinį barzdos mokestį tiems, kuriems barzdos patiko ir jie nenorėjo jų atsisakyti. Vargšas elgeta galėjo pasilikti savo barzdą už vienkartinį, metinį 2 kapeikų mokestį, o pasiturintis prekeivis turėjo kasmet sumokėti po 100 rublių už savo barzdą.

Šis mokestis buvo itin populiarus ir buvo panaikintas 1772 metais – praėjus 47 metams po Petro I mirties.