Įminta „neįmanomų kalavijų“ paslaptis - tais laikais tai buvo stebuklingi ginklai: ką tokio sukūrė Ulfberhto kalavijų meistrai, ko niekas nesugebėjo pakartoti dar bent 800 metų (Video)

Iki šiol manyta, kad technologija, leidžianti išgauti tokios kokybės metalą, neegzistavo dar 800 metų po to, kai buvo nukaldinti šie ginklai – t. y. iki pat industrinės revoliucijos.

Iki šiol yra atrasta iki 170 Ulfberhto kalavijų, ir jie datuojami nuo 800 iki 1000 mūsų eros metų.

Dokumentinis „National Geographic“ serialas „Vikingų kalavijo paslaptys“ (angl. Secrets of the Viking Sword) pažvelgė giliau į mįslingų kalavijų metalurginę pusę.

Tam, kad lydant geležį, iš jos atsiskirtų šlakas, reikia, kad ji pasiektų apie 1600 Celcijaus laipsnių temperatūrą. Tam, kad geležis nebūtų trapi, į ją įmaišoma ir anglies. Bet viduramžių technologijos neturėjo galimybių įkaitinti metalą iki tokio karščio, tad šlakas iš geležies būdavo šalinamas žymiai mažiau efektyviu metodu – kūjo dūžiais.

Tuo tarpu Ulfberhto kalavijų metale beveik nėra šlako, o ir anglies jame triskart daugiau nei kituose to laikmečio metaluose. Šie kalavijai pagaminti iš metalo, vadinamu „tigliniu plienu“.

Buvo manoma, kad krosnys, sugebančios įkaitinti iki tokios temperatūros, buvo išrastos tik industrinės revoliucijos eroje.

Šiuolaikinis kalvis Richardas Furreris iš Viskonsino „National Geographic“ papasakojo apie iššūkius, kilusius kaldinant tokį kalaviją, kaip Ulfberhtas. Seriale vyras apibūdinamas kaip vienas iš nedaugelio žmonių, turinčių pakankamai sugebėjimų, leidžiančių atkurti Ulfberhto kalaviją.

R. Furreris pakomentavo, kad Ulfberhto kalavijų meistrai turėjo būti laikomi turinčiais magiškų galių. „Turėti gabumų sukurti ginklą iš žemės jau yra pakankamai didelė galia, – teigia jis. - Bet sukurti ginklą, kuris linktų, bet ne lūžtų – ir vis išliktų aštrus, ir dar tiek mažai svertų – tai turėjo būti laikoma antgamtiškais sugebėjimais."

R. Furreris, stengdamasis sukurti panašų kalaviją, sekinančiai dirbo dienų dienas. Jis naudojo viduramžių technologijas, bet taikė jas neįprastais būdais. Mažiausia klaida galėjo lemti tai, kad gaminys būtų tapęs paprasčiausiu metalo laužu, ir galutinį savo pasiekimą jis galiausiai paskelbė labiau su palengvėjimu, nei su džiaugsmu.

Panašu, kad tiek medžiagos, tiek gamybos technologija tokių kalavijų gamybai Šiaurę pasiekė iš Vidurinių Rytų. Prekybos kelias Volgos upe tarp pastarojo regiono ir vikingų gyvenviečių atsirado tuo pačiu metu, kaip ir pirmieji Ulfberhto kalavijai – o jo nunykimas taip pat sutampa su paskutiniais rastais nukaltais Ulfberhto kalavijais.

Parengta pagal „The Epoch Times“.