Kaip viskas pasikeitė per vieną naktį: iš neva sugedusio lėktuvo pasipylė „turistai“ su automatais, o į gatves suvažiavo tankų kolonos (Video)

„Išvydau šiuo keliu artėjančius tankus. Mečiau akmenį jų link, o tuomet išgirdau pro šalį prazvimbiančias kulkas“, – į vakarus nuo Prahos esančiame Hoativiče miestelyje AFP pasakoja Milanas Tesaras. Suplanuota invazija pakeitė jo ir milijono tuometinės Čekoslovakijos piliečių gyvenimą.

Įsiveržimas sutraiškė taip vadinamą „Prahos pavasario“ judėjimą, kuriam vadovavo Čekoslovakijos komunistų partijos lyderis Aleksandras Dubčekas, liberalių pažiūrų reformatorius, bandęs sukurti „socializmą žmogišku veidu“ ir įvykdyti demokratines totalitarinio režimo reformas.

Keli mėnesiai derybų, diplomatinis ir tiesmukas spaudimas iš Maskvos – dvišaliai susitikimai, karinės pratybos bei šimtų tūkstančių karių telkimas pasienyje neįveikė tuometinis Čekoslovakijos valdžios. Tačiau pastaroji, regis, neįvertino ir Kremliaus ryžto sulaikyti čekus ir slovakus už geležinės uždangos.

Spontaniškas M. Tesaro pasipriešinimas intervencijai tuomet 16-mečiui vaikinui nepraėjo be pasekmių – jam nebuvo leista mokytis. Tačiau vaikinui bent jau pavyko išlikti gyvam, ko negalima pasakyti apie daugiau nei 400 jo šalies piliečių likimą. Tai buvo smurto ištikti vyrai, moterys ir vaikai.

Apgaulingas lėktuvo nusileidimas

1968-ųjų rugpjūčio 20-ąją apie 14 milijonų čekų ir slovakų mėgavosi ramiu vasaros vakaru ir net nenutuokė apie artėjančią tragediją. Vieninteliai, kurie žinojo, buvo kai kurie Komunistų partijos pareigūnai ir slaptosios policijos nariai, nepritarę A. Dubčekui.

Tą vakarą nacionalinė televizija rodė filmą „Reka čaruje“ („Upė daro stebuklus“) – romantinę komediją apie senstantį vyriškį, vietose, kuriose užaugo, atradusį savo prarastą jaunystę.

Komunistų partijos dienraštyje „Rude Pravo” aptarinėjami partijos įstatų pokyčiai ir pranešama apie artėjantį Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus U Thanto vizitą. Tačiau per naktį viskas pasikeitė.

Dar rugjūčio 20-osios vakarą Prahos, tuomet vadintame Ruzynės tarptautiniame oro uoste dispečeriai sulaukė signalo apie sugedusį sovietų bendrovės „Aeroflot“ lėktuvą. Nieko neįtardami jie suteikė leidimą tūpti.

Lėktuvu An-24 skrido kelios dešimtys „turistų“ ir „Aeroflot“ uniformomis vilkinčių kresnų vyrukų. Iš tikrųjų tai buvo elitiniai, tuomet Kaune dislokuotos 7-sios desantinės divizijos žvalgybos kuopos kariai, pradėję operaciją „Dunojus“. 7-sios desantinės divizijos vadui, generolui Levui Gorelovui dar gegužę buvo įsakyta skubiai iš Kauno skristi į Maskvą ir paruošti Prahos užėmimo planą.

Vėliau viename interviu generolas L. Gorelovas tikino, kad kone visą vasarą iki lemtingų rugpjūčio įvykių Čekoslovakijoje jo kariai iš okupuotos Lietuvos ir Latvijos aerodromų treniravosi šturmuoti Prahą – planuota užimti ne tik oro uostus, bet ir strateginius tiltus, blokuoti amunicijos sandėlius, radijo stotis, šturmuoti Čekoslovakijos komunistų partijos būstinę.

Planas pavyko: automatais ginkluoti „turistai“ ir „Aeroflot darbuotojai“ greitai ir be šūvio perėmė Prahos oro uosto kontrolę, o jau 2 val. nakties čia pagal kruopščiai nušlifuotą planą kas 30 sekundžių leidosi transportiniai lėktuvai An-12, atskraidinę visą diviziją. Panaši operacija buvo pakartota Brno ir kituose oro uostuose, kuriuos žaibiškai užėmė desantininkai.

Vidurnaktį sieną kirto jungtinės Varšuvos pakto pajėgos – apie 250 tūkst. karių, tūkstančiai tankų ir šarvuočių iš iš Bulgarijos, Rytų Vokietijos, Vengrijos ir Lenkijos malšino „Prahos pavasario“ judėjimą. Bet oro uostą hibridinės operacijos metu užėmę desantininkai, padedami Sovietų Sąjungos ambasados darbuotojų – KGB agentų, pirmieji pasklido po Prahą ir 5 val. ryto užėmė visus numatytus objektus ir svarbiausia – ginkluotės sandėlius. Taip išvengta mūšių su Čekoslovakijos kariuomene. Ankstyvą rytą sovietų desantininkus išvydę čekai, pasak liudininkų, atrodė suglumę, o kai kurie žydras beretes vilkinčius desantininkus palaikė JTO taikdariais.

Anot L. Gorelovo, vienintelis pasipriešinimo židinys buvo Čekoslovakijos komunistų partijos centrinio komiteto būstinėje, kur esą žuvo devyni čekai.

Tankai ir sunkvežimiai prieš žmones

Auštant krito pirmosios civilių aukos. Mat Čekoslovakijos kariuomenei nepasipriešinus, į gatves stabdyti riedančių sovietų tankus stojo tūkstančiai čekų. Į sovietų karius skriejo ne tik vėliavomis nešinų demonstrantų keiksmai, bet ir buteliai su degiuoju skysčiu. Pirmąją smurto protrūkio dieną nuo įsibrovėlių kulkų ir tankų žuvo 50 vietos žmonių.

15 žmonių, daugiausia jaunuolių, žuvo netoli Čekoslovakijos radijo būstinės Prahos centre. Čia susirinkusi minia plikomis rankomis gynė pastatą.

„Radijas tapo pasipriešinimo okupacijai simboliu, mat net ir prasidėjus užgrobimui jis ir toliau laisvai transliavo informaciją, – aiškina Liboras Svoboda, Prahoje esančio Totalitarinių režimų tyrimų instituto istorikas.

„Keli žmonės buvo nušauti, kiti žuvo, kai sprogus tankui ugnis išplito į šalia esančius pastatus. Penki nuo 20 iki 44 metų amžiaus vyrai buvo žiauriai nužudyti priešais radijo pastatą: sovietai šia gatve į minią paleido tuščią sunkvežimį taip, kad niekas negalėtų išsigelbėti", – tęsia L. Svoboda.

Jis grįžta prie aukų sąrašo, kuriame yra 26-erių mažo berniuko motina, kurią „be jokios akivaizdžios priežasties nušovė automatiniu pistoletu“ ir kareivių sušaudytus du 15-mečius keliautojus autostopu, įlipusius į sunkvežimį“.

„Iš viso nuo 1968-ųjų rugpjūčio 21-osios iki gruodžio 31-osios Čekoslovakijoje žuvo 137 žmonės“, – teigia L. Svoboda. Dar keli šimtai civilių buvo sužeisti.

Žalojo savus karius ir vietinius

Iš sovietų pusės taip pat būta aukų – oficialiai žuvo 96 sovietų kariai, tačiau didžioji dauguma jų gyvybės neteko per įvairius eismo įvykius ir kitus incidentus. Tokie skaičiai neturėtų stebinti – netvarka pasižymėjusioje sovietų armijoje dažnai gesdavo karinė technika, o nukentėjusiųjų nuo eismo įvykių skaičius buvo aukštas.

„Po invazijos ne tik daugybė čekų ir slovakų, bet ir keletas užsienio turistų tapo eismo įvykių, sukeltų sovietų karių, neturinčių sunkvežimiams vairuoti reikalingų įgūdžių, aukomis. Taip pat reikia neužmiršti tokių nusikaltimų, kaip įvykęs 1981-ųjų balandį, kai sovietų dezertyras plaktuku užkapojo moterį ir du jos vaikus “, – sako istorikas.

Paskutinė sovietų karių auka Čekijos žemėje buvo 72-ejų pensininkas, kurį užmušė sunkvežimis 1990-ųjų lapkričio 16-ąją, prabėgus metams po to, kai Čekoslovakijoje buvo atkurta demokratija. Paskutinis sovietų karys šalį paliko tik 1991-aisiais, praėjus dvejiems metams po Aksominės revoliucijos, nuvertusios totalitarinę komunistų valdžią. Galiausiai 1993-aisiais šalis suskilo į Čekiją ir Slovakiją.