Prieš 45 metus įvyko žiaurus ir ciniškas bandymas susprogdinti Lenino kūną: kuo viskas baigėsi ir kiti pasikėsinimai

Nors Sovietų Sąjungoje viešpatavo Lenino kultas, o galbūt kaip tik dėl tos priežasties, sovietiniais laikais į vado kūną įvairiais būdais kėsintasi mažiausiai aštuonis kartus. Tačiau 1973 metų antpuolis buvo dramatiškiausias pagal aukų skaičių ir, kad ir kaip vertintume Leniną, žiaurus ir ciniškas.

Tragedija Žinių dieną

Vyriškis savo sumanymui įgyvendinti pasirinko rugsėjo 1-ąją, kai į mauzoliejų buvo vedamos minios Maskvos moksleivių. Apsauga palaikė jį mokytoju, atėjusiu su dar viena vaikų grupe. Jis atrodė tvarkingas, įtarimų nesukėlė.

Stabčioti mauzoliejuje nevalia: lankytojai lėtu žingsniu nesustodami juda nuo įėjimo prie išėjimo. Sprogstamąjį įtaisą vyriškis paslėpė po drabužiais ir, pasiekęs sarkofagą, sujungė laidus. Žuvo įkandin ėjusi pora iš Astrachanės.

Keturi moksleiviai buvo sunkiai sužeisti. Kremliaus pulko kareivį sprogstamoji banga trenkė į sieną. Iš teroristo liko ranka ir dalis galvos. Į įvykio vietą skubiai atvyko KGB pirmininkas Jurijus Andropovas ir jo pirmasis pavaduotojas Georgijus Cinevas. Tačiau prasidėjęs tyrimas greitai pateko į aklavietę – nei apie sprogdintojo asmenybę, nei apie jo motyvus iki šiol nieko nežinoma.

Kerštas už Holodomorą

Detaliausiai dokumentuotas pirmasis pasikėsinimas į mirusį Leniną 1934 metų kovo 19-ąją, praėjus dešimtmečiui po jo mirties. Pamaskvio sovietinio ūkio „Progres“ 46 metų darbininkas Mitrofanas Nikitinas, priėjęs prie sarkofago, išsitraukė naganą.

Prie jo puolė sargybiniai. M.Nikitinas paskubomis dukart šovė į kūną (tuomet jis dar buvo padengtas paprastu stiklu), nepataikė ir trečią kulką  paleido į savo širdį. Jo kišenėje rastas laiškas, kuriame parašyta: „Aplink skurdas, badas, žvėriškumai, pažeminimai. Žmonės iškamuoti melo, bijo vienas kito, bijo pasakyti ką nors ne taip žinodami, kad už nugaros GPU, kankinimai, mirtis. Nuo išsekimo, nuo bado žmonės krinta ir miršta kaip musės. Dar daug milijonų žus nuo komunizmo, nuo tos pabaisos, absurdo. Aš, Mitrofanas Nikitinas, džiaugsmingai mirštu už žmones.“

Išliko Kremliaus apsaugos viršininko Karlo Paukero pranešimas Stalinui, perduotas per vado asmeninį sekretorių Aleksandrą Poskrebyševą, su pridėta prie jo minėto laiško kopija. Tyrimas parodė, kad M.Nikitinas gimė Briansko krašto kaime, dirbo nuo 13 metų, 1932-aisiais tapo Holodomoro Ukrainoje liudytoju. Pasikėsinimo dieną atvyko priemiestiniu traukiniu iš Kurkino ir tiesiai patraukė į mauzoliejų. Žinoma, kad priešmirtinis M.Nikitino laiškas labai sukrėtė Nikitą Chruščiovą.

Akmenimis ir pakulniais

1957 metų lapkritį maskvietis A.Romanovas sviedė į mauzoliejų butelį rašalo. 1959 metų kovo 20-ąją mauzoliejaus lankytojas trenkė į sarkofagą plaktuku. Stiklas įskilo. Pilietis buvo sulaikytas. Duomenų apie jo asmenybę ir tolesnį likimą nėra. 1960 metų liepos 14-ąją 14 val. 30 min. Frunzės (dabar Biškekas) gyventojas K.Minibajevas užšoko ant sarkofago ir koja sudaužė stiklą.

Šukės pabiro ant balzamuoto kūno veido ir plaštakų. Virš Lenino dešiniojo antakio atsirado centimetro ilgio įpjova. Kol ekspertai specialioje biochemijos laboratorijoje grimavo kūną, mauzoliejus tris mėnesius nedirbo. Po šio įvykio buvo nutarta paprastą stiklą pakeisti neperšaunamu.

K.Minibajevas per apklausą pareiškė, kad sunaikinti mumiją svajojo nuo 1949 metų ir specialiai dėl to atvyko į Maskvą iš Vidurinės Azijos. Beje, jis turėjo pasirinkimą: tuo metu šalia Lenino dar gulėjo ir Stalinas. K.Minibajevo likimas nežinomas. 1961 metais pilietė L.Smirnova apspjovė sarkofagą ir nesėkmingai bandė sudaužyti stiklą akmeniu, savo veiksmus palydėdama necenzūriniais žodžiais.

1962 metų balandžio 24-ąją pensininkas buhalteris iš Maskvos srities Pavlovo Posado A.Liutikovas metė akmenį į stiklą, tačiau jo nesudaužė. Prieš tai jis dvejus metus siuntinėjo laikraščių redakcijoms kritinius laiškus. 1966 metais iš Krasnodaro krašto atvykęs G.Vatincevas sviedė į sarkofagą kūjį, bet irgi be padarinių. L.Smirnova, A.Liutikovas ir G.Vatincevas paskelbti nepakaltinamais.

Pirmasis sprogimas

1967 metų rugsėjį Kauno gyventojas Krysanovas žuvo susprogdinęs mirtininko diržą prie įėjimo į mauzoliejų. Daugiau viešai prieinamos informacijos apie jį nėra. Kodėl jis nepasiekė sarkofago, taip pat nežinoma. Fragmentiškos žinios ir apie nukentėjusiuosius. Vieni istorikai kalba apie kelių žmonių žūtį, kiti – tik apie sunkiai sužeistus. Žinoma, kad italų turistei buvo nutraukta koja.

Atsitiktinis liudytojas, fotografas iš Zaporožės, pasakojo: „Visi apmirė. Po to klykdami puolė į visas puses. Kai žmonių srautas atslūgo, žiūriu: pro šalį eina jaunuolis, pakelia kelnių klešnę – per koją bėga kraujas. Kariškis neša merginą – jos koja beveik nutrūkusi ir kabaldžiuoja. Prie įėjimo į mauzoliejų gulėjo vyras su išvirtusiomis ant grindinio žarnomis, šalia – kitas vaikinas, virš kurio buvo palinkę keli žmonės.“

Vietoj Politinio biuro

2010 metų kovo 15-ąją maždaug 11 val. 40 min. 33 metų Maskvos srities Istros miesto gyventojas, ne kartą teistas Sergejus Karpecovas užlipo į mauzoliejaus tribūną, iš kurios lapkričio 7-osios ir gegužės 1-osios demonstracijas anksčiau stebėdavo sovietiniai vadai, ir garsiai paragino perlaidoti Leniną. Sulaikomas jis šovė į policininką iš dujinio pistoleto.

„Aš atkreipiau dėmesį į tai, kad būtina nugriauti mauzoliejų. Man mauzoliejus nepatinka todėl, kad ten yra antikristo mumija. Savo poelgį laikau sąmoningu ir adekvačiu“, – po arešto pareiškė jis laikraščio „Moskovskij komsomolec“ korespondentui.

Sakoma, kad tragedijos turi savybę pasikartoti kaip farsas. 2010 metų lapkričio 27-ąją vyriškis metė į mauzoliejų ruloną tualetinio popieriaus. 2015 metų sausio 19-ąją, Viešpaties krikšto dieną, du meno grupės „Žydrasis raitelis“ aktyvistai apšlakstė  mauzoliejų šventu vandeniu ir sušuko: „Kelkis ir eik!“ Pagal Evangeliją tokiais žodžiais Jėzus Kristus kreipėsi į išgydytą ligonį. Leninas neišėjo.

Balzamuotas vado kūnas buvo pašarvotas septintą dieną po mirties – 1924 metų sausio 27-ąją. Iš pradžių – laikinai, bet kovo mėnesį Politinis biuras nutarė jį palikti amžiams. Neatmetama galimybė, kad, be siekio sukurti naują kultą, idėją pasufleravo to meto archeologinė sensacija: prieš metus Howardo Carterio ekspedicija rado per tris tūkstančius metų nesudūlėjusią Tutanchamono mumiją.