Didžiausias kada nors atliktas majų žemių tyrimas kardinaliai keičia požiūrį į majų miestus ir jų valstybės didybę: „tik dabar supratome, ką matome iš tikro“ (Video)

Savo dienoraštyje ji aprašė, kad majų statiniai buvo užgožti augalų kupstais, tiek viena šviesa siena kyšojo iš lapų, „nenusakomai vieniša, karališka ir apleista – didžios civilizacijos išnykimo ženklas“.

Po beveik šimtmečio tyrinėtojai dar kartą perskrido virš senovinės majų imperijos ir lazeriu sukartografavo Gvatemalos miškus.

2016 m. tyrimas, kuris žurnale „Science“ buvo paskelbtas praėjusią savaitę, apima 2150 kvadratinių kilometrų plotą – ir tai teritorine prasme yra didžiausias kada nors atliktas majų žemių tyrimas. Tyrimo autoriai savo darbą pristato revoliucingu.

„Šis tyrimas – lyg akinių užsidėjimas, kai įprastas vaizdas akyse atrodo išsiliejęs“, – sako viena iš tyrimo autorių Mary Jane Acuña.

Praeityje archeologai ginčijosi, kad majų žemumos buvo nubarstytos pavieniais miestais-valstybėmis. Dabar toks vaizdas byra į druzgus.

Naujasis tyrimas rodo, kad majai tikrai galėjo plačias galimybes „išnaudoti ir manipuliuoti“ savo aplinka ir geografija, sako M. J. Acuña. Majų žemės ūkis išlaikė milžiniškas populiacijas, kurios savo ruožtu įvairiais santykiais susaistė visą regioną.

Dirbdami su lazeriu nufotografuota medžiaga, 18 mokslininkų komanda atpažino 61 480 įvairiausių majų statinių: 100 kilometrų pyliminių ir paprastų kelių bei kanalų, jungiančių miestus, didelius fermų labirintus, didelius ir mažus namus, o kas įdomiausia – gynybinius įtvirtinimus, kurie sufleruoja, kad majų imperija buvo puolama iš Centrinės Amerikos vakarų.

„Jaučiamės gerokai sugėdinti, – sako Tulane universiteto antropologas ir tyrimo vadovas Marcello Canuto. – Visi matėme, vaikščiojome šalia viso to, bet tik dabar supratome – oho, mes visa tai buvome pražiūrėję!“

Preliminarūs tyrimo vaizdai viešai pateikti buvo dar vasarį – ir tai pradžiugino tokius archeologus, kaip Sarah Parack. Ši mokslininkė vykdo kosminės archeologijos programą GlobalXplorer.org, kuri draugiškai vadinama „Google Earth“ ir Indianos Joneso hibridu ir lyderiauja nuotoliniuose palydoviniuose Egipto ir kitų archeologinių radimviečių tyrimuose.

„Informacijos mastelis, kurį dabar galime gauti dabar, yra visiškai beprecedentis“, – džiaugiasi S. Parack ir papildo, kad šis tyrimas užbaigs seniai keltas majų bendruomenės teorijas.

Tyrimas buvo atliktas vadinamuoju lidaru, kuris veikia panašiai kaip radaras, tik matavimai vyksta šviesa, t. y. lazeriu. Skrendant lėktuvu kelių šimtų metrų aukštyje virš medžių viršūnių, kiekvienas kvadratinis metras buvo išmatuotas 12 lazerio impulsų. Lazerio spindulys prasiskverbė pro augmeniją, bet atsimušė nuo kietų akmeninių paviršių. Tad naudojantis lidaru, miško nepamatysi – tačiau mokslininkams prieš akis iškilo griuvėsiai. Daug daug griuvėsių.

Šįkart mokslininkai sukartografavo keletą archeologinių radimviečių, kuriose vykdomi tyrinėjimai, o taip pat ir gerai ištyrinėtus majų miestus Tikalį ir Uaxactuną.

Mokslininkai eksptrapoliuoja, kad beveik 100 000 kvadratinių kilometrų plote majų apgyvendintose žemumose majai buvo pastatę apie 2,7 mln. įvairių statinių. Klasikinių majų imperijos periodu (650-800 m.) jais naudojosi 7-11 milijonų gyventojų.

„Mes šioje teritorijoje dirbame jau jau daugiau nei šimtmetį. Tai nėra terra incognita, bet neturėjome platesnio įsivaizdavimo, kas iš tiesų čia buvo“, – sako M. Canuto.

Su tyrimu nesusijęs Nevados ir Las Vegaso universiteto majų specialistas archeologas Arlenas Chase’as sako, kad tokį požiūrį, jog majų imperija buvo gerokai kompleksiškesnė, gynė daugelį metų. 1998 metais jis su žmona archeologe Diane Chase aprašė specialias terasas, skirtas žemės ūkiui Caracalo mieste Belize. „Niekas netikėjo, kad majai turėjo terasas!“, – primena mokslininkas.

Tačiau dėl savo idėjų jis jau nebepuolamas. „Majų istorijos paradigma keičiasi taip, kaip mes ir prognozavome, sako A. Chase’as. Jo nuomone, prie to smarkiai prisidėjo lidaro technologija, kurią jis pirmąkart pastebėjo prieš du dešimtmečius, kai kariuomenė juo skenavo Faludžo miesto Irake gatves. Jo teigimu, jis iškart suprato šios technologijos potencialą archeologijoje.

A. Chace’as, kuris lidarą pats naudojo Caracale, kuriam gyveno 100 000 žmonių, prilygina šią technologiją anglies-14 datavimui. Matavimai radioaktyviąja anglimi archeologams leidžia žymiai tiksliau datuoti radinius. Lidaras panašų privalumą archeologijoje suteikia suvokiant ne laiką, bet erdvę – ypač tokiose miškingose pusiaujo zonose. Prieš dvejus metus tyrėjai sėkmingai panaudojo lidarą tankiai apgyvendinto Ankoro infrastruktūrą – miesto, viduramžiais buvusio Khmerų imperijos Kambodžoje sostinę.

„Mes dar tik pradedame tyrimus tokiose svarbiausiose archeologinėse radimvietėse, kaip Ankor Vatas Kambodžoje, Tikalis Centrinėje Amerikoje ar dauguma Egipto radimviečių“, – teigia S.Parack.

Bet net ir visa savo galia lidaras negali perspjauti senamadiškosios archeologijos: apie 8% šiuo įrenginiu ištyrinėtos teritorijos dar tikrino fiziniu apsilankymu. Tačiau tai atnešė ir papildomos naudos – mokslininkai patvirtino lidaru aptiktus radinius, bet atrado ir naujų.

„Laukia dar daug vietų, kurias reikia aplankyti fiziškai ir daug darbų, kuriuos turime nuveikti“, – sako M. J. Acuña, kuri toliau tyrinės senovinį majų miestą El Tindal.

„Bet ar įsivaizduojate, ką lidaras aptiktų patyrinėjus Amazonę? Su tokia technologija nebaisūs jokie miškai“, – džiūgauja M. Canuto.

Parengta pagal „Science Alert“ ir „Washington Post“.