Neįtikėtina, kokias machinacijas visame pasaulyje padarė su pusryčiais: kaip nedidelė religinių fanatikų bei lobistų grupelė pakeitė pasaulį ir žmonių požiūrį į tai, ką jie valgo iš ryto

Tiesa, šis straipsnis ne apie atliktą tyrimą – o apie tai, kaip pusryčiai tapo svarbiausiu dienos valgiu.

Iki pat XIX amžiaus pusryčiai pasaulyje neturėjo jokios ypatingos svarbos. Tačiau viskas pasikeitė dėl nedidelių religinių fanatikų grupelių bei lobistų, dirbančių sausų pusryčių ir mėsos gaminių kompanijose.

Seniau žmonės pusryčiams valgydavo ką tik panorėję, o pusryčiai nebuvo siejami su jokiu konkrečiu maistu. Žmonės dažnai valgydavo praėjusios dienos maisto likučius. Tačiau XIX amžiuje amerikiečiams buvo pristatyti „ūkininko pusryčiai“.

Šiuose pusryčiuose figūravo kiaušiniai, kuriuos vištos deda rytais, o juos paruošti išties lengva. Taip pat buvo įtraukta mėsa, kuri galėdavo būti patiekiama iš ryto neskerdžiant gyvulių. Vištiena niekada nebuvo pusryčių maistas, kadangi rytais niekas vištų nepjaudavo – tačiau kiauliena tiko, kadangi kiaulė būdavo papjaunama iš anksto, ir jos mėsos pakakdavo ilgam.

Tačiau XIX amžiaus pabaigoje žmonės ėmė rūpintis virškinimu – kadangi dėl pramonės revoliucijos žmonės iš ūkių persikėlė dirbti į gamyklas ir biurus, kur daugiausiai dirbama sėdint ar stovint vienoje vietoje. Taigi, dėl virškinimų sutrikimo imti kaltinti sotūs ir sunkūs ūkininko pusryčiai, todėl imti propaguoti lengvi pusryčiai.

Būtent šiuo laikotarpiu savo vietą pusryčių meniu surado avižinės košės, kurias sugalvojo Septintos dienos adventisto religinės bendruomenės įkūrėjai. Šios religinės grupės įkūrė sanatorijas ir pristatė jose vegetariškas dietas – tame tarpe ir sveikus kviečius – kaip sveikos mitybos pagrindą. Pirmuosius sausus pusryčius pristatė Jamesas Calebas Jacksonas, ir žinoma, kompanija „Kellogg‘s“, kurią įkūrė Johnas Harvey Kelloggas.

J.C. Jacksonas buvo dvasininkas, o J.H. Kelloggas – religingas žmogus, kuris masturbaciją laikė didžiausiu blogiu, o sveikas maistas – toks, kaip dribsniai – gali nuo to apsaugoti. Tiek J.C. Jacksonas, tiek J.H. Kelloggas buvo Septintos dienos adventistai ir sveiką mitybą mėgino susieti su savo religinėmis idėjomis.

Būtent naudodami moralizuojančią retoriką jie mėgino pakeisti žmonių požiūrį į mitybą. Tačiau moralizavimas neapsiribojo vien tik religija ir sveikata – buvo teigiama, kad lengvesni ir sveikesni pusryčiai padidina produktyvumą darbe.

Tad mitas, kad pusryčiai yra svarbiausias dienos valgis, atsirado būtent kartu su sausais pusryčiais.

Atsiradus vitaminams, jie pradėti dėti į sausus pusryčius, kurie imti vadinti vitaminų šaltiniu – o tai tik dar labiau sustiprino pusryčių svarbą.

Be to, tuo metu moterys taip pat sparčiai įsiliejo į darbo rinką, todėl savo vaikams turėjo patiekti greitus ir tuo pačiu maistingus pusryčius. Tuo metu sausi pusryčiai imti pateikti kaip geriausias maistas, kurį galima pateikti vaikams – taip tik dar labiau pabrėžiant pusryčių svarbą.

Taigi, pusryčiai tapo svarbiausiu dienos valgiu dėl virškinimo sutrikimų baimės, religinio moralizavimo ir rinkodaros kampanijų. Tiesa, labiausiai šią idėją užtvirtino reklaminė kampanija, kuria buvo siekiama parduoti daugiau kumpio. Viešųjų ryšių ekspertas Edwardas Bernays, dirbęs kompanijai „Beech-Nut“, pasitelkė visą moralizavimą ir baimes dėl sveikatos, kad paskatintų žmones pirkti kuo daugiau kompanijos gaminamo kumpio.

E. Bernays surado gydytoją, kuris sutiko, kad baltymų prisotinti, sunkūs pusryčiai, sudaryti iš kiaušinio ir kumpio, buvo sveikesni už lengvus pusryčius – o tada išsiuntė tokį pranešimą 5000 gydytojų, kad šie pasirašytų. Po visko jis įkalbėjo laikraščius išspausdinti šią gydytojų pasirašytą peticiją, tarsi ji būtų mokslinis tyrimas. Tai leido kiaušiniams ir kumpiui sugrįžti į madą ir pridėjo svorio idėjai, kad pusryčiai yra ne tik svarbūs, bet ir rekomenduojami gydytojų.

Parengta pagal „The Guardian“.