Aiškėja naujos detalės apie paslaptingą Velykų salos istoriją: ko gero, ten viskas vyko kitaip, nei buvo manoma iki šiol

Tiek polineziečiai, atradę Velykų salą prieš 900 m., tiek statulos jau buvo tyrinėtos – tačiau naujame tyrime, publikuotame žurnale „Pacific Archaeology“, stengiamasi geriau suprasti ten gyvenusią visuomenę ir jų darbus. Tyrimui buvo naudoti duomenys iš neseniai atliktų kasinėjimų.

Mokslininkai atliko cheminę įrankių, naudotų statulų raižymui, analizę, kuri padėjo atskleisti daugiau informacijos tiek apie paslaptingąją salą atradusią visuomenę tiek apie jų išraižytus kūrinius.

Atlikus 4 statulų kasinėjimuose rastų iš bazalto pagamintų įrankių analizę paaiškėjo, kad tai turėjo būti daug sudėtingesnė ir visuomeniškesnė bendruomenė, nei galvota anksčiau.

„Manau, kad per daug yra koncentruojamasi į salos žmonių konkurenciją ir žlugimą. Vien tik tai, kad jie visi kartu iš akmens raižė skulptūras, yra puikus įrodymas, jog egzistavo bendradarbiavimas tarp tam tikrų šeimų ir grupių“, – teigia pagrindinis tyrimo autorius Daleas Simpsonas.

Kitokia visuomenė

Velykų sala priklauso Čilei ir nuo jos yra nutolusi apie 3000 km. Pirmieji žmonės ten išsilaipino prieš 900 m., o vietine kalba jie yra vadinami Rapa Nui. Remiantis pasakojimais, polineziečiai į salą atplaukė dviem kanojomis ir vedami Hotu Matua, kuris vėliau tapo pirmuoju salos valdovu.

Ilgainiui Velykų salos populiacija išaugo iki kelių tūkstančių. Gyventojai raižė dideles statulas – Moai, kurios reprezentavo pirmuosius Rapa Nui. Tokių skulptūrų yra beveik tūkstantis, tačiau dauguma jų yra pusiau palaidotos po žeme. Didžiausios statulos aukštis – 20 m.

Anot mokslininkų, nemažas statulų skaičius ir jų dydis rodo, kad tai turėjo būti daug sudėtingesnė visuomenė.

„Senovės Rapa Nui turėjo vadus, šventikus ir grupes žmonių, kurie žvejojo, užsiėmė žemdirbyste ir raižė Moai. Turėjo egzistuoti kažkokia sociopolitinė organizacija, kuri palaikė tokį komandinį darbą“, – sako D.Simpsonas.

Per kasinėjimus projekto vadovė Jo Anne Van Tilburg ir jos komanda atrado apie 1600 akmeninių įrankių, o 17-ai įrankių fragmentų, vadinamų toki, jie atliko ir cheminę analizę.

„Norėjome sužinoti, iš kur jie gavo medžiagas, naudotas įrankiams – ar tai buvo netoli nuo ten, kur jie gyveno“, – teigia viena iš tyrimo autorių, Laure Dussubieux.

Vieta šiuo atveju yra svarbi, nes yra kelios skirtingos vietos, iš kur gyventojai galėjo gauti medžiagas įrankiams. Anot mokslininkų, cheminė analizė padėjo atskleisti, kad visi Velykų salos gyventojai naudojo įrankius pagamintus iš to paties akmens, buvusio tame pačiame karjere.

„Tai rodo, kad kai gyventojai rado išteklių kupiną vietą, kuri jiems patinka – ir jie prie jos liko. Tai reiškia, kad jie turėjo būti bendruomeniški – nes naudojo įrankius, pagamintus iš to paties akmens“, – sako D.Simpsonas.

Žvilgsnis į Rapa Nui ateitį

Naujo tyrimo išvados iš dalies prieštarauja idėjai, kad Velykų salos gyventojai nebeturėjo išteklių ir dėl to ėmė kariauti vieni su kitais. Nors nėra atmetama versija, jog vėliau atvykę kolonistai ir pasaulyje išplitusi vergija išnaikino populiaciją.

„Velykų sala yra tokia paslaptinga, nes ji toli – tačiau ten gyvenę ir iki šiol gyvenantys žmonės bendrauja, ir net labai daug. Rapa Nui neišnyko“, – teigia D.Simpsonas.

Žinoma, mokslininkai perspėja, kad šis tyrimas yra tik pamatas kitiems moksliniams darbams.

„Vieno karjero išteklių naudojimas įrankių gamybai rodo, kad žmonės perdavinėjo vienas kitam informaciją – bet tiksliai negalime žinoti ar šis bendravimas nebuvo priverstinis. Žmonių elgesys yra sudėtingas, bet šis tyrimas tikrai padrąsins kitus šį klausimą tyrinėsiančius mokslininkus“, – mano J. A. Van Tilburg.

Parengta pagal CNN.