Kaip Žalgirio mūšis atrodo kitų šalių akimis? Štai ką apie jį rašo tarptautinis istorijos portalas

Be abejo, mes puikiai žinome Žalgirio mūšio istoriją – ar bent jau savą jos versiją. Bet kaip šis iš tiesų grandiozinis įvykis atrodo kitų šalių akimis?

Kad suprastume tai, pateikiame ištraukas iš karo istorijai dedikuoto portalo „War History Online“ (toliau – WHO) straipsnio apie Žalgirio mūšį.

Prasidėjo nuo vestuvių

„Ginčai dėl religijos gali būti beprasmiškas užsiėmimas – bet tai yra priežastis, dėl kurios žmonija per visą savo istoriją kovojo ir žuvo“, – pradedamas straipsnis.

Toliau pasakojama, kad per visą istoriją daugelis krikščioniškų grupių bandė primygtinai skleisti savo tikėjimą kitiems, ir Kryžiaus karų laiku turbūt nebuvo griežtesnių tokio dalyko vykdytojų, nei Orden der Brüder vom Deutschen Haus St. Mariens in Jerusalem (arba lotyniškai – Ordo domus Sanctæ Mariæ Theutonicorum Hierosolymitanorum), o jei trumpiau – Vokiečių ordinas, Lietuvoje vadinamas tiesiog kryžiuočiais. Jie Baltijos pajūryje turėjo daugybę tvirtovių, iš kurių vykdydavo išpuolius į kraštus, kuriuos norėjo užvaldyti ir kuriuose siekė įvesti savo tikėjimą, pasakoja WHO.

Tai buvo era dar be rankinio parakinio ginklo, todėl riteriai dėvėjo šarvus ir nešiojosi kalavijus. Ir kai jie iš užimtų Lietuvos žemių nusprendė imtis Lenkijos, greitai prasidėjo sukilimai bei atgaliniai smūgiai.

WHO rašo, kad proveržis nutiko, kai susituokė Lenkijos karaliaus (Rex Poloniae) titulą turinti Jadvyga ir Jogaila Algirdaitis iš Lietuvos – tai suvienijo dvi šalis į vieną. Tačiau dialogas tarp Lietuvos-Lenkijos ir Vokiečių ordino nepavyko – ir blogos nuojautos tik stiprėjo.

Ir nors abiejose pusėse oficialiu tikėjimu jau buvo krikščionybė, kryžiuočiai manė, kad realybėje didelė dalis lietuvių krikščionybės iš tiesų nepraktikuoja, o kas blogiausia – vis dar yra pagonys, rašo WHO.

Todėl Lietuva ir Lenkija nusprendė sujungti karines pajėgas tokiam laikotarpiui, kokio prireiktų kovai su Vokiečių ordinu – ir atsiimtų užgrobtas teritorijas, kurie jas laikė savomis.

Du kalavijai

WHO teigia, kad Vokiečių ordinas tuo metu buvo laikomas nuožmiausia jėga tarp visų kryžiuočių, todėl, žinoma, neketino taikstytis su tokiais planais. Ordino magistras Ulrichas von Jungingenas, pasiryžęs įveikti Lietuvos ir Lenkijos pajėgas, savo kariuomenę sutelkė prie Griunvaldo ir Tanenbergo kaimelių (šiais laikais Tanenbergas, esantis Lenkijoje, vadinamas Stembarku arba kartais – Stablaukiu).

Portalo teigimu, istorikai gali tik apytikriai įvertinti, kiek karių dalyvavo susirėmime: WHO rašo, kad ordino pusėje kovojo 30 000 karių, Lietuvos ir Lenkijos – turbūt tiek pat, o gal 40 000. Pasakojama, kad Jungingenas padarė įžūlų ir patronizuojantį gestą: priešininkams nusiuntė du kalavijus, kad jie šiais galėtų kautis prieš jį. „Lietuvos karalius Lietuvis priėmė iššūkį ir prisijungė prie savo draugų mūšio lauke“, – rašoma straipsnyje.

Pasakojama, kad kadangi tai buvo laikai dar prieš parakinius ginklus ir bombas, dvi armijos tiesiog pasileido viena į kitą.

Artėjančio pralaimėjimu simboliu buvo priešo vėliavos perėmimas – ištisus amžius kariai žūdavo vis dar laikydami savo šalies vėliavą.

Ordino magistras matė galimybę pulti tiesiai, bet čia įsikišo lietuvių kavalerija. „Tarp karaliaus ir kalavijo įsiterpė jaunas karys, vėliau Lenkijos valdžios ratuose tapsiantis labai įtakinga asmenybe“, – rašoma straipsnyje.

Lietuvių klasta

WHO pasakoja, kad mūšis galiausiai baigėsi, bet be aiškaus nugalėtojo. „Kiekviena pusė pradėjo trauktis – ar bent jau ruošėsi taip daryti. Bet lietuviai neatsitraukė taip toli, kaip tikėjosi vokiečiai. Jungtinės pajėgos nusprendė skubiai grįžti į mūšio lauką, kuriame ordino kariai jau buvo išardę rikiuotę – ir taip beveik netikėtai prigavo vokiečius“, – teigiama straipsnyje.

Rašoma, kad prireikė nemažai pastangų, bet Lietuvos ir Lenkijos kariams pavyko atmušti kryžiuočius – ir netgi paimti į nelaisvę daugelį jų svarbių karių. Ordinas bandė smogti atgal, bet išgyvenimui nepadėjo net suimprovizuotas fortas, pastatytas iš vežimų.

„Daugybė žuvo, daugybė buvo sužeistų. Ordino magistras von Jungingenas buvo nužudytas, kaip ir daugelis kitų ordino lyderių, – rašoma WHO. – Sąjungininkų armija galėjo atsiimti teritorijas, kurias laikė teisėtai savomis. Ir tai tapo pagrindiniu smūgiu visiems kryžiuočiams, o ypač – Vokiečių ordinui, kuris save laikė nenugalima jėga. Griunvaldo mūšis tapo gilia teutonų pajėgų Europoje žaizda – ir jie net buvo priversti sumokėti už žalą, padarytą konflikto metu“.

WHO rašo, kad tai buvo simbolinė pergalė Lenkijai, o taip pat ir Lietuvai. „Net ir du kalavijai, įteikti kaip įžeidimas, tapo stiprybės, individualumo ir tikėjimo savo misija simboliais. Medaliuose, kurie buvo teikiami kariams, grįžtantiems iš Antrojo pasaulinio karo, buvo vaizduojami du kalavijai“, – rašoma straipsnyje.

Bet Vokiečių ordinas nebuvo visiškai ištrintas, įspėja WHO. „Jis evoliucionavo ir prisitaikė, ir kaip labdaros bei religinė organizacija egzistuoja iki šių dienų“, – teigiama karo istorijai dedikuoto portalo straipsnyje.