Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
„Žmogaus griaučiai yra nuostabūs tuo, kad jie ne tik suteikia galimybę judėti ar apsaugo gyvybiškai svarbius organus, bet ir kaupia be galo svarbią informaciją apie mūsų gyvenimo eigą. Tik ją reikia mokėti perskaityti“, – sako bioarcheologė Justina Kozakaitė. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą! Ji iš žmonių kaulų gali nustatyti, kada jie gyveno, kuo sirgo ir net ką valgė. Taip prieš jos akis pamažu dėliojasi prieš kelis dešimtmečius ar net šimtmečius gyvenusių žmonių likimai. Bioarcheologija – tai praeities žmonių gyvenimo rekonstrukcija iš jų palaikų: griaučių arba mumifikuotų kūnų. Šiame moksle su žmogumi susipažįstama ne per jo materialinį palikimą, pavyzdžiui, puodus, ginklus, papuošalus, bet per tiesioginį liudininką – jo palaikus. „Tyrimų metu nustatome du pagrindinius biologinius parametrus: individo lytį ir amžių. Neretai tenka diagnozuoti ir ligas. Tuo neapsiribojama, nes bioarcheologų tyrimų laukas yra platus: atliekamas demografinių rodiklių modeliavimas, nustatomas infekcinių ligų paplitimas, fizinės veiklos intensyvumas, stebimos migracijos, konfliktų ištakos. Ir tai tik nedidelė dalis visų atliekamų tyrimų“, – apie savo darbą pasakoja J. Kozakaitė. Mokslininkė tyrė ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus, taip pat ant Gedimino kalno rastų 1863-1864 metų sukilimo vadų kaulus. Tyrinėti 16-17 amžiaus griaučiai atskleidė sunkią tų laikų lietuvių kasdienybę: gyveno aptekę parazitais, prastai valgydavo, mirdavo nuo baisių ligų nesulaukę nė 40-ties. DELFI J. Kozakaitė papasakojo, kodėl prieš kelis šimtus metų Lietuvos miestuose buvo paplitęs sifilis, kaip vyko A. Ramanausko-Vanago palaikų tyrimas ir kuris radinys ją labiausiai šokiravo. – Kokiais metodais tiriate kaulus? – Pirmiausia žmogaus griaučius paruošiame apžiūrai juos išvalydami ar išplaudami nuo žemių. Antrasis žingsnis – palaikų dėliojimas anatomine tvarka laboratorijoje ant stalo. Ir tik tada prasideda tyrimas, kuriam labai svarbios anatomijos žinios. Asmens lytis nustatoma pagal abiem lytims būdingus kaukolės ir dubens kaulo struktūras, amžius – pagal kaukolės siūles, dantų dygimą, griaučių kaulėjimo etapus ir panašiai. O žinojimas, kaip atrodo sveikas ir ligų nepažeistas kaulas, leidžia pastebėti neįprastus – patologinius – pakitimus. Papildomai galima taikyti įvarius fizikinius ar cheminius tyrimus, kurie gali padėti atsakyti į klausimus apie, pavyzdžiui, praeities žmogaus valgymo įpročius ar jų kaitą nuo lopšio iki mirties patalo, gyvenamosios vietos pasikeitimus, taigi, migraciją, ar net giminystės ryšius. Metodų yra daug, tačiau pagrindiniu išlieka vizualinė apžiūra. – Kaip iš akies galite nustatyti, kokiomis ligomis sirgo žmogus? – Kai kurios ligos palieka specifinius, tik jai būdingus, požymius ne tik minkštuosiuose audiniuose, bet ir kauluose. Pavyzdžiui, reumatoidinis artritas paprastai griaučiuose pažeidžia plaštakų ir pėdų sąnarius, tuberkuliozė suardo stuburo slankstelius. Tad galime nustatyti daugelį infekcinių ligų – tuberkuliozę, bruceliozę, sifilį, maisto nepritekliaus sukeltas ligas kaip skorbutą, rachitą ar net itin sotaus ir „plataus“ gyvenimo, pagardinto gausiu mėsos, vyno, alaus vartojimu, paliktus požymius griaučiuose. Gali būti dokumentuojama intensyvi fizinė veikla, pavyzdžiui, žmogus ūkyje ar užsiimdamas amatininkyste daugiau naudojosi kojomis ar rankomis, kaire ar dešine kūno puse. – Kokie seniausi palaikai, kuriuos Jums teko tirti? – Seniausi palaikai, saugomi Medicinos fakultete, yra iš akmens amžiaus, bet dažniausiai atkeliauja žmonių griaučiai iš 16-17 amžiaus. – Ką galite pasakyti apie tų laikų lietuvių gyvenimą? Kokie didžiausi skirtumai palyginus su šiuolaikiniu gyvenimu? – Nuo šiuolaikinio žmogaus 16-17 amžiaus žmogus pirmiausia skyrėsi savo vidutine gyvenimo trukme, kuri siekė maždaug tik iki 40 metų. Labai svarbu pabrėžti gyvenimo kokybės skirtumus tarp miesto ir kaimo. Kaimo gyventojai dirbo sunkų fizinį darbą, kurį neretai lydėjo traumos, ankstyvi artrito, ypač stuburo srityje, požymiai. O uždara miesto erdvė buvo palanki terpė plisti parazitams ar infekcijoms, pavyzdžiui, sifiliui. Be to, kaimas turėjo pastovesnius maisto šaltinius, o miestiečiai, itin priklausomi nuo kaimo, galėjo susidurti su maisto tiekimo nesklandumais. Tad ypač miesto vaikų griaučiai rodo mažakraujystės ar skorbuto paplitimą. – Ar sifilio paplitimas tais laikais reiškia, kad lietuviai buvo palaidūnai? – Yra dvi sifilio kilmės teorijos. Pati populiariausia, teigia, kad sifilis į Europą atkeliavo 1493 metais su iš Naujojo Pasaulio grįžusia Kristupo Kolumbo įgula. Antroji – sifilis Senajame žemyne egzistavo dar iki Kolumbo kelionės. Kad ir kaip bebūtų, sifilis jau 15 amžiaus pabaigoje žaibišku greičiu paplito visoje Europoje. Tuometiniai europiečiai, susidūrę su jiems nepažįstama liga ar nauja jos forma liga, mirdavo masiškai. Tad nebūtų labai teisinga dėl sifilio paplitimo kaltinti to meto žmones paleistuvyste. – Bet ši liga plinta lytiniu keliu, ar ne? – Taip, lytiniu būdu. Kitas kelias – serganti motina gali perduoti vaikui. Negydomas sifilis yra labai siaubinga liga, ypač jei pasiekiama trečioji sifilio stadija, vadinama tretiniu sifiliu. Liga subjaurodavo žmogaus kūną: atsiverdavo opos ar kraujuojančios žaizdos, nukrisdavo nosis, iškrisdavo dantys. Pažeidus sąnarius nelaimėlis likdavo prikaustytas prie lovos. Neretai ligą lydėjo aklumas, kurtumas arba net beprotystė. Ligoniai būdavo stigmatizuojami, jų vengdavo aplinkiniai. Vienintelė gydymo priemonė tuo metu buvo gyvsidabris, kuriuo įtrindavo pažeistas vietas. Trumpalaikėje perspektyvoje tai buvo efektyvu. Buvo juokaujama, kad jei tavęs nepražudė sifilis, tai pražudys gyvsidabris. – Stebina ir faktas, kad žmonės gyvendavo tik iki 40 metų. Per pastaruosius kelis šimtus metų žmogaus gyvenimo trukmė pailgėjo daugiau negu dvigubai? – Taip, visame pasaulyje stebima ši tendencija. Gerėja gyvenimo kokybė, higiena, medicina jau prieinama kiekvienam. – Ar anų laikų keturiasdešimtmečiai mirdavo nuo ligų ar tiesiog tokio amžiaus jie būdavo tiek pasenę, kad mirdavo natūralia mirtimi? – Sunku įvardinti vieną mirties priežastį. Galime tik daryti prielaidas, kad negydomos „užleistos“ ligos, staigios infekcijos, netinkamas ar nepakankama maistas, nehigieniška aplinka lemdavo ankstyvą mirtį. Bioarcheologai pastebi, kad dažna kaimo žmogaus mirties priežasti darbo metu patirta komplikuota trauma ar tyčiniai sužalojimai – bukais įrankiais praskeltos galvos. Miestietis susidurdavo su kitais iššūkiais – parazitais ar infekcijomis. Viduramžių miestai nebuvo pati patraukliausia vieta: perpildytos miesto gatvės, kuriose vyrauja antisanitarinės sąlygos, nes paplavos pilamos tiesiai į gatvę. Jaunos merginos utėlėtas galvas šukuoja iškišusios į gatvę. Buvo tiesiog idealios sąlygos parazitams plisti. – Sunku net įsivaizduoti tokias gyvenimo sąlygas. – Taip, tikrai. Paleoparazitologija tiesiogiai atsako į klausimą, kokia buvo individo bendroji sveikatos būklė, be to, padeda rekonstruoti žmonių migracijos modelius, mitybos pasikeitimus, sąveiką su gyvūnais bei aplinka. Ši mokslų sritis taip pat gali padėti ištirti ryšį tarp parazitų paplitimo skirtinguose regionuose, sezonų ar klimato pokyčius. Tad tuometinių viešųjų tualetų atradimas kelia, kad ir kaip juokingai tai skambėtų, džiaugsmą, nors tyrimų rezultatai ir ne visada malonūs – daugelis bendruomenių buvo apsikrėtę kaspinuočiais, askaridėmis ir kitais parazitais. Štai atliekant archeologinius tyrimus Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje buvo rasta blusų gaudyklė – daiktas, panašus į pakabuką ant kaklo. Į jį būdavo įdedama krauju suteptas audeklo gabaliukas, papildomai dar suvilgomas medumi. Blusos ten sulįsdavo ir prikibdavo. Toks papuošalas buvo labai paplitęs tarp damų. – Sakoma, kad vėžys šiuolaikinių žmonių liga. Ar tyrinėdami senus kaulus randate vėžinių ligų? – Vėžio formų yra daug ir jis pažeidžia skirtingus organus bei audinius, o pastarieji iki mūsų dienų neišlieka. Kauluose mes galime nustatyti tik kaulų vėžį. Medicinos fakultete yra saugoma maždaug 15 tūkst. griaučių, iš jų nustatyti, jei neklystu, tik du osteosarkomos atvejai. Tai yra nedaug. – Ar yra kada tekę tirti ne griaučius, o mumifikuotą kūną? – Taip, yra tekę. 2016 metais vyko Vilniaus Švč. Trejybės cerkvės tyrimai. Cerkvės kriptoje, esančioje po centriniu altoriumi, buvo rastos mumijos. Valymo ir apžiūros metu kilo įtarimų, kad vienas kūnų galėjo būti balzamuotas. Kadangi kūną radome medžio drožlėmis išklotame karste, valymo metu net neatkreipėme dėmesio į tai, kad drožlės lenda net iš pilvo srities. Galų gale teko sustabdyti darbus – paaiškėjo, kad pilvo ir net krūtinės ertmės yra pripildytos drožlių. Šiuo metu sunku atsakyti, ar taip mėginta sustabdyti kūno irimą – reikėtų išsamesnių tyrimų, kurie dar tikrai bus tęsiami. – Kam priklausė šie mumifikuoti kūnai? – Tai bazilijonų vienuoliai, dvasininkai. Istoriniai šaltiniai ar net užrašai ant karstų nurodo aukšto rango dvasininkus, kurie čia galėjo būti palaidoti. – O kuris tyrimas Jums įsiminė labiausiai? – Visi tyrimai buvo įdomūs ir, svarbiausia, papildantys mūsų žinias. Vis dėlto labiausiai šokiravo 15-17 amžiaus Užubalio kapinėse rasti palaikai, priklausę 2-4 metų amžiaus vaikui. Tyrimo metu nustatyti daugybiniai viso skeleto lūžiai. Vieni jų buvo sugiję, o kiti dar tik gijo. Sulaužytos rankos, raktikauliai, mentės, šonkauliai ir net dubens kaulas. Mirtinu tapo šlaunikaulio lūžis. Visi požymiai rodo nuolatinį smurtą prieš vaiką. Itin liūdnas atvejis. – Pastaraisiais metais Lietuvoje daug kalbama apie smurtą prieš vaikus. Kokie buvo vaikų ir tėvų santykiai prieš kelis šimtus metų? – Vaikai tiek istorijoje, tiek archeologijoje yra labai tyli dalis, tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Vis dėlto požiūrį į mažuosius istoriniais laikais sunku vertinti. Vaikai nedalyvavo politiniame ar religiniame gyvenime, socialinėje ir kultūrinėje erdvėje jie figūruodavo paribiuose. Ekonominę naudą jie suteikdavo tik sulaukę tam tikro amžiaus – subrendę ir tapę daugiau mažiau atsakingais už savo veiksmus. Juo labiau, nėra galimybių pamatuoti ir įvertinti tėvų bei jų atžalų ryšio. Branduolinės šeimos sąvoka atsirado tik 19 amžiuje su industrine revoliucija. Apskritai, vaikystė ir jos fenomenas praeityje nėra išsamiai tyrinėtas, tik manoma, kad tėvų ir vaikų santykiai praeityje buvo visai kitokie nei esame pratę matyti dabar. – Jums teko tirti ir partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikus. Kaip vyko šis visai Lietuvai labai svarbus tyrimas? – Kaip tyrėjai tai buvo nepaprastai atsakingas darbas, reikalavęs begalinio susikaupimo ir kruopštumo – kiekviena, net ir mažiausia, detalė buvo svarbi ir galėjo pakreipti tyrimo eigą į kitą pusę. Darbai truko penkis mėnesius. Jų metu surinkta visa įmanoma informacija apie A.Ramanausko-Vanago sveikatos būklę ir paskutiniąsias dienas, valandas. Identifikacijai ypač svarbūs buvo 1956 metų spalio mėnesio akte aprašyti jo sužalojimai. Manau, kad būtent nuoširdus ir konstruktyvus bendradarbiavimas su archeologais, istorikais ir teismo medikais davė gerų rezultatų. Kaip Lietuvos pilietei, visa situacija neišvengiamai sukėlė daug veržlių emocijų ir tylių susimąstymo akimirkų. Vis dėlto be galo džiugu, kad minint Lietuvos 100-metį ir Adolfo Ramanausko gimimo metines, savo didįjį kovotoją ir mokytoją pagaliau galėjome su derama pagarba palaidoti. |