Jeruzalėje – unikalus dvigubas biblinis radinys iš to laikotarpio, kai buvo pradėta rašyti Biblija (Video)

Šis dvigubas radinys įneša naujų žinių apie laikotarpį, kurio metu, mano mokslininkai, buvo pradėta rašyti Biblija – o taip pat ir netrukus po kurio buvo sunaikinta Pirmoji šventykla.

Mažyčiame moliniame įspaude matomas įrašas „LeNathan-Melech Eved HaMelech“ – kas reiškia „[priklauso] Natan Melechui, karaliaus tarnui“, pranešė Izraelio Senienų valdyba (ISV).

„Karaliaus tarno“ titulas Biblijoje dažnai naudojamas apibūdinti aukšto rango pareigūnus, artimus Judėjos karaliui, aiškina Jeruzalės Hebrajų universiteto ir Senovės Jeruzalės studijų centro mokslininkė Anata Mendel-Geberovič, iššifravęs tekstą.

Šis titulas figūruoja ir kituose, anksčiau rastuose antspauduose. Šis specifinis karaliaus tarnas Natan-Melechas kartą paminimas ir Biblijoje – ten jis siejamas su VII a. pr.m.e karaliaus Jošijo religinėmis reformomis.

Viena iš tokių reformų krypčių buvo siekis likviduoti politeizmą ir centralizuoti Šventyklos kultą, ir karalius Jošijas „pašalino Judo karalių saulei pastatytus žirgus, stovinčius prie VIEŠPATIES Namų įėjimo, netoli eunucho Natan-Melecho būsto, buvusio didžiajame pastate, o saulės vežimus sudegino“. (2 Kar 23:11).

Negalime būti tikri, kad Natan-Melechas, minimas Biblijoje, buvo tas pats asmuo, kuriam prieš 2600 metų priklausė dabar archeologų atrastoji molinė bulė, sako A.Mendel-Geberovič. Bet „neįmanoma ignoruoti kai kurių detalių, kurios tai sujungia“, teigia mokslininkė.

Laikotarpis yra visiškai tinkamas, nes artefaktas datuojamas VII a. pr.m.e. viduriu – VI a . pr.m.e., kas sutampa su Jošijaus valdymu. Didelis viešos paskirties pastatas, kuriame aptiktas radinys, taip pat siūlo versiją, kad kas bebūtų įspaudęs savo vardą bulėje, jis turėjo būti labai svarbus asmuo. Galiausiai, pareigūnas buvo paminėtas tik savo pirmuoju vardu – kas reiškia, kad jis buvo visiems žinomas ir nebuvo reikalo nurodyti dar ir jo priklausomybę šeimai, kas dažnai būdinga kitiems antspaudams iš tų laikų.

Bulės yra nedideli molio gabalėliai, užantspauduojami asmeniniu antspaudu, ir senovės laikais buvo naudojami pasirašyti laiškams. Patys laiškai per tiek laiko jau seniai yra sudūlėję ir molinės bulės yra vienintelis išlikęs jų fragmentas.

Ankstesniuose kasinėjimuose mokslininkai rado nemažai antspaudų, kurie, manoma, įrodo realų biblinių personažų egzistavimą: pavyzdžiui, buvo aptikta bulė su įspaustu VIII a. pr.m.e karaliaus Hezekijaus antspaudu – o taip pat bulė, manoma, priklausiusi pranašui Izaijui. Aptikta ir dar viena bulė, priklausiusi Pirmosios šventyklos laikotarpio Jeruzalės valdytojui.

Kasinėdami babiloniečių sugriautą pastatą, archeologai rado ir antspaudą, padarytą iš mėlyno agato, su jame išgraviruotu užrašu „LeIkar Ben Matanyahu“ – tai reiškia „[priklauso], Ikarui Matanyahu sūnui“.

Matanyahu vardas figūruoja tiek Biblijoje, tiek dar vienoje anksčiau atkastoje bulėje, sako A.Mendel-Geberovič. „Tačiau tai pirmoji nuoroda į Ikaro vardą, kuris iki šiol buvo nežinomas“, sako ji. Mokslininkė mano, kad nors pažodinis „Ikar“ vertimas reiškia ūkininką, labiausiai tikėtina, kad tekste minimas privatus asmuo, o ne profesijos ar veiklos srities atstovas. Deja, kas buvo šis asmuo – neaišku.

Biblinio namo sunaikinimas

Radinius Izraelio Senienų valdybos ir Tel Avivo universiteto mokslininkai aptiko kasinėdami buvusią Givati automobilių stovėjimo aikštelę Jeruzalėje, į pietus nuo Šventyklos kalno. Čia ir buvo atkasti didelio dviejų aukštų pastato griuvėsiai – pastato, kažkada išdidžiai stovėjusio senovinės Judėjos karalystės sostinės širdyje, rašo haaretz.com.

Tačiau tai ką, rado tyrėjai, buvo vieni griuvėsiai. „Visa tai buvo sunaikinta baisios ugnies“, sako ISV archeologas Yiftahas Shalevas.

Tarp sudegusių medinių sijų, kurios kažkada laikė viršutines lubas, aptikta suskaldytų keramikos dalių. Didžioji dalis svetainės buvo padengta suskilusiomis kadaise gražiai poliruotų plytelių liekanomis – plytelių, kurios kadaise buvo antrojo aukšto grindimis, bet kurios įgriuvo kartu su lubomis.

Degtosios keramikos plytelės datuojamos ankstyvuoju VI a. pr.m.e, ir kadangi iš to laikmečio Jeruzalėje žinomas tik vienas toks katastrofiškas įvykis, archeologai sieja griuvėsius su babiloniečių užpuolimu 586 m pr.m.e

Tai ne pirmas kartas, kai randama Babilonijos karaliaus Nebuchadnezzaro II vykdytų niokojimų įrodymų. Nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio archeologai rado tiek strėlių antgalių, kurias babiloniečiai šaudė per Jeruzalės apgultį, tiek keramikos ir maisto liekanų, kurias prarijo pragariška ugnis, vainikavusi miesto kritimą.

Pasak babiloniečių įrašų ir pačios Biblijos, karalius Nebuchadnezzaras puolė Judėjos karalystės sostinę Jeruzalę ne vieną, bet du kartus. Pirmoji ataka buvo vykdyta 597 m. pr.m.e, antroji – po dešimtmečio nuo karaliaus Jošijo mirties 587/6 m pr.m.e.