Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Delphine LaLaurie, labiau žinoma kaip Madam LaLaurie (1787–1849), buvo pasiturinti ir įtakinga didžiausio Luizianos valstijos miesto Naujojo Orleano aukštuomenės dama. Kaip rašoma historicmysteries.com, į pasaulinę kriminalistikos istoriją ši moteris įėjo kaip serijinė savo vergų žudikė, pasižymėjusi protu nesuvokiamu žiaurumu, kankinimais ir prievarta. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Gimusi ir augusi aristokratiškoje šeimoje, Madam LaLaurie buvo pukiai išauklėta, išsiskyrė geromis manieromis bei iškilia laikysena. Pagal tų laikų standartus ji buvo ypač graži. Žavinga išvaizda slėpė juodąją Madam LaLaurie sielos pusę – savo prabangiuose rūmuose ji sadistiškai kankino ir žudė juodaodžius vergus. Demoniški jos nusikaltimai sukrėtė ir šokiravo visus Amerikos visuomenės sluoksnius. Tamsioji Madam LaLaurie gyvenimo kronika yra tapusi grožinių kūrinių pagrindu, ja remiantis 2013 ir 2018 m. buvo sukurti epizodai televizijos serialui „Amerikos siaubo istorija“ („American Horror Story“). Kas buvo Madam LaLaurie?Mergaitė vardu Marie Delphine Macarty gimė 1787 m. kovo 19 d. imigranto iš Airijos ir prancūzės aristokratės šeimoje, auginusioje dar 4 vaikus. Abu tėvai turėjo gerą reputaciją, buvo svarbūs Naujojo Orleano bendruomenės nariai. Delphinos pusbrolis 1815–1820 m. ėjo miesto mero pareigas, dėdė buvo ispaniškųjų Luizianos ir Floridos provincijų gubernatoriumi. Šeima rūpinosi, kad mergina sėkmingai ištekėtų. Tą ji ir padarė – tris kartus. 1800 m. jos vyru tapo ispanas Don Ramón de Lopezas y Angulo, aukšto rango karališkasis pareigūnas. Jam mirus, 1808 m. jauna našlė ištekėjo už prancūzo Jeano Blanque'o, žymaus bankininko, prekybininko, teisininko ir įstatymų leidėjo. Kai šis po aštuonerių santuokos metų mirė, Delphine našlavo beveik dešimtmetį. Trečiąkart moteris ištekėjo 1825 m. už gerokai jaunesnio gydytojo Lois LaLaurie. Naujojo Orleano aukštuomenėje ponia pradėjo vadintis Madam LaLaurie. Nors tuo metu tai buvo neįprasta, Madam LaLaurie garsėjo kaip nepriklausoma, savarankiška moteris, įgudusiai tvarkanti savo reikalus ir pati priimanti sprendimus. 1831 m. Madam LaLaurie įsigijo rūmus, įsikūrusius Karališkojoje gatvėje ir pažymėtus 1140-uoju numeriu. Būtent šis adresas tapo paskutiniuoju ir lemtinguoju vergams, apgyvendintiems priestatuose: čia beteisių žmonių laukė neįtikėtini pažeminimai, žiaurūs kankinimai ir mirtis. Madam LaLaurie ir toliau spindėjo viešumoje. Niekas nežinojo ir net negalėjo įtarti, kokius makabriškus „reikalus“ savarankiškoji ponia tvarkė už savo rūmų sienų, tarp kurių sklido aimanos ir liejosi kraujas. Oficialiai Madam LaLaurie sąžinę slegia keturių juodaodžių vergų mirtys (tiek buvo įrodyta), tačiau įvairūs šaltiniai tvirtina, kad jų būta daug daugiau. Karališkosios gatvės rūmaiRūmai, esantys Karališkoje gatvėje, išsiskyrė kaip gerovės, finansinio stabilumo ir aukštos visuomeninės padėties simbolis. Jie atspindėjo Naujojo Orleano eleganciją ir prabangą. Tai buvo brangiausiai vertinamas Prancūzų Kvartalo statinys. 1831 m. Madam LaLaurie už pastatą sumokėjo 33 tūkst. dolerių. Šią sumą ji buvo gavusi kaip palikimą po pirmojo ir antrojo vyrų mirties. Madam LaLaurie pastatą praplėtė, buvo pastatytas priestatas, skirtas vergams. Tuo metu rūmų ansamblis buvo aukščiausias Prancūzų Kvartale. Deja, gyvenimas rūmuose idilės nė iš tolo nepriminė. Pamažu pradėta šnabždėtis, kad šeimininkė yra linkusi į sadizmą, kad įvairiais būdais kankina savo vergus, tuo mėgaujasi, ir kad šie kankinimai baigiasi bedalių mirtimi. Ponios gyvenimo būdu pradėjo domėtis vietos pareigūnai. Įvykis su šukomisNemaldomo šeimininkės įtūžio auka tapo 12-metė vergė, vardu Lia. Lia šukavo Madam LaLaurie plaukus ir netyčia peštelėjo. Ponia įsiuto, čiupo šalia gulėjusį botagą. Lia puolė bėgti. Baimės genama mergaitė spruko laiptais į viršų. Madam LaLaurie lipo iš paskos. Mergaitė pasiekė mansardą ir pro langelį išsiropštė ant stogo. Žiaurioji vergvaldė išlindo iš paskos. Kaimynai matė, kaip mergaitė stovi ant stogo atbrailos, o Madam LaLaurie artėja prie aukos. Vienur fiksuota, kad Lia pati prarado pusiausvyrą, kitur – kad buvo pastumta. Aišku viena – mergaitė nugarmėjo nuo stogo žemyn ir nuo sužalojimų mirė iš karto. Įvykį mačiusi liudytoja tvirtino girdėjusi duslų garsą, kai vaiko kūnas trenkėsi į žemę. Kūnas gulėjo nenatūraliai suriestas, rankos buvo atmestos į šonus. Atrodė taip, tarsi visi kaulai būtų sutrupėję. Lavonas ten pragulėjo visą dieną. Atėjus nakčiai, deglų šviesoje kiemo kampe iškasta negili duobė. Nelaimėlės kūnas paguldytas į duobę ir užbertas žemėmis. Neatrodė, kad kas nors ypatingai slapstytųsi ir saugotųsi. Po Lia’os mirties ėjo tyrimas, kurio išvados pasiekė teismą. Teismas vergvaldę pripažino kalta dėl 9 epizodų, kurių aukos buvo vergai. Madam LaLaurie privalėjo sumokėti baudą ir neteko vergų – šie teismo sprendimu buvo konfiskuoti, vėliau perparduoti. Madam išsiperka vergusKlastingoji piktavalė nesėdėjo rankų sudėjusi. Kai kurie šaltiniai tvirtino, kad teismo sprendimas taip įsiutino Madam LaLaurie, kad ją užplūdo keršto troškimas. Vergvaldė įtikino kelis savo giminaičius nupirkti tuos pačius vergus iš naujų šeimininkų. Sumokėjusi pagalbininkams, Madam LaLaurie atgavo savo gyvąjį turtą. Vergai naktimis buvo paslapčia gabenami atgal į dvarą. Aplinkiniai vėliau spėliojo, kad žiaurioji moteris iš anksto planavo pasitelkti kankinimus tam, kad „pamokytų“ neklusnius vergus, dėl kurių nukentėjo jos geras vardas. Virėja padega rūmus1884 m. balandžio 4 d. rytą pro Karališkosios gatvės rūmų langus pradėjo veržtis dūmai. Kaip nustatyta vėliau, gaisras buvo sukeltas tyčia. Jį sukėlė vergė virėja, kurią Madam LaLaurie laikė sunkia metaline grandine prirakintą prie viryklės. 70-metė senutė daugiau nebegalėjo tverti šeimininkės patyčių ir kankinimų. Ji nematė kitos išeities ir nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Virėja tikėjosi, kad liepsnos sunaikins ne tik jos kūną, bet ir visus siaubo rūmus. Ugnis, kilusi pagalbinėse rūmų patalpose, sparčiai neplito. Atvyko vietos policijos ekipažas ir ugniagesių brigada. Madam LaLaurie puldinėjo į kiemą ir atgal, gelbėdama savo daiktus. Pareigūnai virtuvėje aptiko sunkiai bekvėpuojančią senutę vergę. Pasitelkus įrankius, virėja buvo išlaisvinta nuo grandinės ir išnešta iš gaisro. Apklausiama vergė prisipažino padegusi rūmus. Ji taip pat papasakojo, kad žmonės, kuriuos rūmų šeimininkė išsikviesdavo į viršutinį vergų priestato aukštą, atgal negrįždavę. Tai buvo įtraukta į protokolą. Į gaisravietę susirinko aplinkinių namų gyventojų ir praeivių minia. Kai kurie stengėsi padėti gaisrininkams. Jie pastebėjo, kad vergų priestato durys yra užrakintos. Buvo kilęs realus pavojus, kad gaisras persimes į priestatą. Paprašyta rakto, Madam LaLaurie atsisakė jį duoti. Ji tvirtino, kad priestatas tuščias. Tada keli vyrai išlaužė duris. Tai, ką jie pamatė, sukrėtė nežmonišku žiaurumu: viršutiniame priestato aukšte tysojo iškankintų žmonių kūnai. Kitą dieną po gaisro Naujojo Orleano laikraštyje „New Orleans Bee“ buvo paskelbta, kad aptikti 7 sunkiai suluošinti vergai išsukiotomis galūnėmis, su veržiančiais metaliniais žiedais ant kaklų. Kitas laikraštis „New Orleans Advertiser“ rašė, kad vieno iš rastų vyrų galvoje plyšojo didžiulė žaizda, kūnas buvo nusėtas gyjančių ir šviežių randų, pūliuojančiose žaizdose raičiojosi kirmėlės. Harrietos Martineau tyrimasHarrieta Martineau buvo anglų rašytoja ir pirmoji moteris sociologė. Ji atvyko į Naująjį Orleaną, po garsiųjų rūmų gaisro praėjus dvejiems metams. Sociologė detaliai gilinosi į Madam LaLaurie istoriją ir tyrė gaisro atvejį. Surinktus liudijimus ji publikavo knygoje „Vakarų kelionės retrospektyva“, išleistoje 1838 m. „Siaubingas vaizdas atsivėrė prieš akis. Devyni žmonės, iš jų – du lavonai. Likę septyni nebuvo panašūs į gyvas būtybes. Veidai, iškreipti sekinančio bado. Oda aptraukti skeletai. Surakinti grandinėmis, surišti virvėmis. Nenatūralios, iškreiptos pozos: vieni klūpantys, kitų rankos iškeltos virš galvų. Visi su geležinėmis spygliuotomis apykaklėmis. Ant kablio kabojo kruvinas kietos odos rimbas. Į sieną atremtos kopetėlės, ant kurių ta nelaboji pasistodavo, čaižydama savo aukas“, – rašė H.Martineau. Keli šaltiniai tvirtina, jog Madam LaLaurie vergus kankino protu nesuvokiamais būdais. Buvo pasakojama, kad vienam vergui perpjautas pilvas, ištrauktos žarnos, kuriomis, kaip diržu, apjuostas liemuo. Madam LaLaurie esą sulaužiusi vergės rankų ir kojų kaulus ir išdėliojusi galūnes taip, kad kūnas panašėtų į krabą. Nukankintų žmonių skaičius galėjęs siekti dešimtis. Pasipiktinę miestelėnai nuniokoja rūmusSiaubinga žinia apie atrastą slaptą Madam LaLaurie kankinimų kambarį iš karto pasklido po apylinkę. Mieste kilo pasipiktinimas, visuomenę šokiravo neregėtas vergvaldės žiaurumas. Miestiečių minia susibūrė Karališkosios gatvės rūmų kieme. Jie įsiveržė į pastatą, pakeliui naikindami viską, kas pasitaikė po ranka. Dužo langų stiklai. Į gatvę pro langus buvo metamos spintos, komodos, stalai, kėdės ir kiti baldai, veidrodžiai, kilimai, gėlių vazonai. Brangūs paveikslai buvo raižomi peiliais. Supjaustytų pagalvių pūkai sukosi ore. Minia, kurios vietos policija, vengdama riaušių, sąmoningai netramdė, siautėjo tol, kol rūmuose nebeliko nė vieno sveiko daikto. Kur tuo metu slėpėsi Madam LaLaurie, dabar jau niekas nepasakys. Tačiau jai pavyko išvengti įtūžusių miestelėnų linčo teismo. Pavykęs pabėgimas ir mirtisNe tiek vengdama oficialaus teisingumo, kiek bijodama netramdomos minios susidorojimo, Madam LaLaurie ryžosi sprukti. Iki dabar spėliojama, kaip jai tai pavyko. Sociologės ir rašytojos H.Martineau surinkti duomenys leidžia manyti, kad krauju susitepusi vergvaldė Naująjį Orleaną paliko dar tą pačią popietę, miniai tebesiautėjant rūmuose. Buvo mačiusių, kaip Madam LaLaurie įsėda į uždarą karietą. Vergo vadeliojamas kinkinys nugabeno ponią prie Misisipės upės, kur bėglė įsilaipino į škuną, nuplukdžiusią ją į Mobilo miestą Alabamoje. Pirmuoju laivu Madam LaLaurie išplaukė į Prancūziją. Pasikeitė pavardę, pasirūpino naujais dokumentais ir apsigyveno Paryžiuje. Madam LaLaurie mirties aplinkybės nėra aiškios. Tikėtina mirties data yra 1849 m. gruodžio 7 d., bet paslaptys čia nesibaigia. Palaikai neva buvo pargabenti į Naująjį Orleaną ir palaidoti Saint Lois kapinėse. 1924 m. kapinėse buvo aptikta sena aplamdyta varinė lentelė su išgraviruota LaLaurie pavarde. Namas adresu Karališkoji g. 1140 stovi iki dabar. Jis yra tapęs vienu iš Naujojo Orleano turistų traukos centrų, menančių krauju aplaistytą vergovės laikų istoriją. |