Vienas garsiausių šnipų pasaulyje – Juanas Pujolas Garcia – mirė net du kartus, bet tai nebuvo įdomiausia jo biografijos dalis

J.P. Garcia buvo Ispanijos pilietinio karo veteranas, kuris nekentė totalitarizmo bei Francisco Franco ir Adolfo Hitlerio. Kai 1939 metais Didžioji Britanija ėmė kariauti su Vokietija, jis labai norėjo dalyvauti kaip šnipas prieš Vokietiją. Jis nepakeitė savo nuomonės net tada, kai britų pareigūnai atmetė jo paraišką – kadangi jis neturėjo jokių ryšių ar nuopelnų. Ispanas ne pasidavė, o surezgė itin gudrų planą.

Apsimesdamas ispanų pareigūnu, kuris skrenda į Londoną, J. P. Garcia susisiekė su nacių atstovais Madride ir pareiškė, kad jis norėtų šnipinėti Didžiojoje Britanijoje vokiečių naudai. Po viso to, jis ėmė siųsti naciams sufabrikuotą informaciją, kuri, kaip jie galvojo, buvo iš Londono – tačiau iš tiesų buvo siunčiama iš Lisabonos ir Madrido. Taigi J.P. Garcia tapo dvigubu agentu, apie kurį britai net nežinojo.

Nors J. P. Garcia siuntė netikrą informaciją naciams, jis panaudojo daug faktinės informacijos – kad viskas atrodytų tikroviška. Apie tai pasakoja Stephanas Talty, kuris parašė knygą „Agent Garbo: The Brilliant, Eccentric Secret Agent Who Tricked Hitler and Saved D-Day“.

S.Talty pasakoja, kad J.P. Garcia faktus rinko iš įvairių enciklopedijų ir netgi iš reklamų bei plakatų, matomų gatvėse. Žinoma, tai nereiškia, kad jis nedarė klaidų. Britų žvalgybos agentūra MI5 savo internetinėje svetainėje rašo, kad J.P. Garcia kartą savo vizito Glazge (Škotija) metu vokiečiams pasakė, kad surado vyrų, kurie už litrą vyno padarytų bet ką. Laimei, vokiečiai taip ir nesuprato, kad škotai labiau mėgsta viskį arba alų, o ne vyną.

1942 metais ispanas, norėdamas tapti dvigubu agentu, vėl susisiekė su britų pareigūnais – ir pademonstruoti, kad jis faktiškai tokiu jau yra. Tiesa, jis pats nežinojo, kad britai jau seniau susekė, kad kažkkas iš Lisabonos ir Madrido naciams siunčia informaciją – tačiau nežinojo, kas tai per šnipas. Kai J.P. Garcia savo tapatybę britams atskleidė, šie nusivežė jį į Londoną – kad jis galėtų dirbti MI5.

Naciai ir toliau galvojo, kad J. P. Garcia yra svarbus šnipas – viso karo metu. Jie taip ir nesužinojo, kad jis buvo dvigubas agentas – nepaisant to, kad beveik visa jo siunčiama informacija buvo netikra.

S.Talty pasakoja, kad vokiečiai nemanė, jog kas nors galėtų sugalvoti tiek daug netikros informacijos ir tiek daug skirtingų veikėjų. Mat ispanas buvo pranešęs vokiečiams, kad pasamdė 27 šnipus, kurie neva jam rinko informaciją. Vokiečiai tikėjo, kad jei praras J.P. Garcią ar net juo suabejos, jie gali prarasti ištisą šnipų tinklą.

Kartą J.P. Garcia informavo vokiečius, kad planuojamas Sąjungininkų išsilaipinimas Normandijoje buvo išgalvotas. Žinoma, tai nebuvo tiesa, todėl naciai nebuvo pasiruošę Sąjunininkų invazijai.

1945 metais pasibaigus karui Europoje, J.P. Garcia ir toliau dirbo MI5 – ir rinko informaciją apie tai, ar vokiečiai neplanuoja revanšui ir ketvirtajam reichui. Po viso to vyras norėjo pabėgti nuo minčių apie karą ir išvyko į Venesuelą. Tačiau kadangi dauguma nacių dėl savo nusikaltimų taip pat pabėgo čia, J.P. Garcia privalėjo priversti manyti, kad jis jau negyvas.

1948 metais jis paskambino Tommy Harrisui – kuris buvo jo tiesioginis vadovas MI5 – ir paprašė jo, kad šis visiems papasakotų, jog jis numirė nuo maliarijos Angoloje. T.Harrisas paskleidė šią informaciją organizacijoje, o praėjus metams laiko britų ambasadorius pranešė ispanams, kad jis negyvas. Šios naujienos netrukus pasiekė pirmąją J.P. Garcios žmoną ir jo vaikus. Tuo tarpu Venesueloje J.P. Garcia užsiaugino barzdą ir ėmė nešioti akinius.

J.P. Garcia šią paslaptį išlaikė iki pat praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio, kai britų rašytojas Nigelas Westas pažvelgė į jo gyvenimą ir pateikė teoriją, kad jis nėra miręs. N.Westas susekė J. P. Garci – ir šis netrukus prisipažino ir išlindo į viešumą. Ispanas grįžo į Europą ir susisiekė su savo buvusia žmona, kuri visuomet įtarė, kad jis yra gyvas – bei savo vaikais, kurie labai liūdėjo dėl tėvo netekties.

Antrąjį ir paskutinį kartą jis numirė 1988 metais – tačiau prieš tai kartu su N.Westu spėjo parašyti knygą apie savo gyvenimą. Apie tai kuriamas ir filmas.

S.Talty pasakoja, kad J. P. Garciai tikrai nereikėjo apsimetinėti savo mirties taip ilgai, kaip jis tai darė. Paskelbti, kad yra gyvas, jis galėjo dar septintajame dešimtmetyje, ir tai padaryti būtų buvę saugu. S.Talty sako, kad J. P. Garcia gėdijosi, jog jam po karo Venesueloje taip ir nepavyko sukurti sėkmingos, ir tai esą yra viena pagrindinių priežasčių, dėl ko jis taip ilgai slapstėsi. Istorikas prideda, kad ispanas sugebėdavo įkūnyti į itin daug žmonių – dėl ko jis ir buvo toks geras šnipas.

S.Talty sako, kad dauguma agentų dirbdavo už atlygį, tačiau J. P. Garcia tai darė iš idėjos – o tai yra itin retas reiškinys. Tokiu būdu jis siekė save realizuoti kaip puikų improvizacijos aktorių. Tai suteikė jam rolę, kurią jis ir norėjo vaidinti.