Prisimenate Biblijos istoriją, kaip jaunasis Dovydas kovojo su filistiečių milžinu Galijotu? Pasirodo, tai išeiviai iš Europos

Ištyrus 10 palaikų, rastų filistiečių archeologinėje radimvietėje, tarptautinė mokslininkų komanda atrado, kad filistiečių protėviai greičiausiai buvo kilę iš Graikijos, Sardinijos ir net Iberijos (dabartinė Ispanija ir Portugalija). Jie vėlyvajame bronzos ar ankstyvajame geležies amžiuje perplaukė Viduržemio jūrą ir apsigyveno artimuosiuose rytuose.

Tiesa, grynas europietiškasis kraujas išsilaikė neilgai. Atvykę į pietinį Levantą (teritorija Viduržemio regiono rytuose), jie netrukus ėmė kryžmintis su vietiniais gyventojais. „Ne vėliau kaip per du šimtmečius šis genetinis pėdsakas, atsiradęs ankstyvajame geležies amžiuje, nunyksta ir jo nebeįmanoma aptikti – atrodo, jis atskiedžiamas vietiniu Levanto genų fondu“, – teigia Maxo Plancko instituto archeogenetikas Choongwonas Jeongas.

Filistiečių paslaptis

Istorikai ir archeologai ištisus dešimtmečius bandė surasti filistiečių protėvius. Be Dovydo ir Galijoto istorijos, daugeliui turėtų būti girdėta ir Samsono bei Delailos istorija – tik gal mažiau žinoma, kad Delaila taip pat buvo filistietė – tačiau šią tautą minėjo ir senovės egiptiečiai. Remdamiesi įvairiomis nuorodomis, mokslininkai filistiečius atsekė iki Aškelono miesto, esančio dabartinėje Izraelio teritorijoje.

Šiame mieste atlikti kasinėjimai atskleidė dramatiškus kultūros pokyčius, apimant ir architektūrą bei keramiką, laikais tarp vėlyvojo bronzos ir ankstyvojo geležies amžių. „Radiniai ėmė priminti artefaktus iš bronzos amžiaus Egėjo, t. y. bronzos amžiaus Graikijos. Iš čia ir kilo teorija, kad filistiečių kultūra Levante geležies amžiuje kilo iš Graikijos migrantų“, – aiškina Maxo Plancko instituto archeogenetikos doktorantė Michala Feldman.

Tačiau ne visi sutinka su tokia teorija. Nes juk vietiniai galėjo tiesiog kopijuoti užsienio kultūrą ir keramiką – arba emigrantai atvyko iš kurios nors kitos Europos dalies, manė kai kurie mokslininkai. Taigi, vienas iš tyrimo bendraautorių ir kasinėjimo vadovų, Wheatono koledžo Masačiusetse archeologas Danielis Masteris šiai paslapčiai atskleisti pasitelkė genetiką.

Senovinės DNR analizė

Genetikai paėmė mėginius iš daugiau nei 100 pavyzdžių – daugiausia dantų ir vidinės ausies kaulų, kur, kaip žinoma, DNR išlieka geriausiai. Tačiau mokslininkai gavo DNR rezultatus tik iš 11 egzempliorių, priklausiusių dešimčiai asmenų, gyvenusių prieš 3600-2800 metų. „Taip yra todėl, kad rytinis Viduržemio jūros regionas išvis yra gana problemiška DNR išsaugojimo atžvilgiu, – sako M.Feldman. – Laikui bėgant dėl šilumos ir drėgmės DNR greičiau degraduoja“.

Bet DNR pavyzdžių iš 10 asmenų visiškai pakako. Kai tyrėjai palygino ankstesnių bronzos amžiaus žmonių DNR su vėlyvesniaisiais geležies amžiaus filistiečiais, pamatė, kad tiriamieji turėjo protėviams būdingą komponentą, kurio bronzos amžiaus žmonės neturėjo. Ir šis komponentas buvo atsektas iki pietų Europos – nors tiksliai nustatyti lokacijas ir sunku.

Pietų Europos ženklai nepaneigiami, tad mokslininkai teigia, kad filistiečių protėviai greičiausiai atvyko iš pietų Europos į Aškeloną kažkada tarp bronzos amžiaus pabaigos ir geležies amžiaus pradžios.

To metu, XII a. pr.m.e., pasaulyje griuvo daug imperijų, ir šis laikotarpis net vadinamas „ankstyvaisiais viduramžiais“, sako M.Feldman – tad nenuostabu, kad filistiečiai migravo į Levantą.

Parengta pagal „Live Science“.