Lobiai, kurie slypi Lietuvos vandenyse ir fantastiška idėja - prie Klaipėdos galima sukurti tokį povandeninį muziejų, kokio nėra visame pasaulyje

Apie tai tinklaraštis Euroblogas.lt kalba su Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto Povandeninių tyrimų centre tyrimus ir žvalgymus atliekančiu prof. habil. dr. Vladu Žulkumi.

Povandeninė archeologija – dar visai nauja sritis Lietuvoje. Klaipėdos universitete Povandeninių tyrimų centras atvėrė duris tik 2003 m., o iki jo atliekamų sisteminių tyrinėjimų apie tai, kas slypi mūsų vandenyse, beveik nebuvo.

Vis dėlto dar prieš centro įsteigimą po vandeniu daug įdomios informacijos norėję rasti archeologai pradėjo tyrinėjimus Platelių ežere. Kaip pasakojo V. Žulkus, tuo metu Lietuvos mokslininkai neturėjo pakankamai patirties atliekant archeologinius tyrimus po vandeniu, todėl pirmieji bandymai vyko su labiau patyrusiais kolegomis iš Lenkijos. Tyrinėjimai vyko tiek ežero krante, Pilies saloje, pusiasalyje, o kartu leistasi ir po vandeniu. Tuomet daugiausiai dėmesio buvo skirta XVI a. senoviniam tiltui, kuris jungė pusiasalį su sala.

Povandeninis laivas 43 metrų gylyje

Panašiu metu, kai buvo žvalgomasi Platelių ežere, V. Žulkus susipažino su kolegų iš Švedijos, Danijos ir Vokietijos tyrinėjimais jūroje. Taip buvo sutarta su švedų pagalba 2001–2002 m. atlikti pirmuosius povandeninius tyrimus Lietuvos vandenyse Baltijos jūroje. Jų metu buvo žvalgomas jūros dugnas ir nardant ieškoma, kas slepiasi jame. Žvalgantis po vandeniu pavyko aptikti ne vieną nuskendusį laivą.

„Giliausiai apžiūrėtas mūsų objektas – rusų povandeninis laivas, nuskandintas Antro pasaulinio karo metais. Jis slepiasi 43 m. gylyje“, – pasakojo mokslininkas.

Nuskendę laivai − užmirštos laiko kapsulės

Šiuo metu Povandeninių tyrimo centro registre Baltijos jūros Lietuvos teritoriniuose vandenyse užfiksuoti net 103 nuskendę senoviniai ar naujesnių laikų laivai. Žinoma, ne visus aptiko povandenine archeologija susižavėję specialistai. Dalis jų registre atsirado ir dėl kitų organizacijų veiklos, pavyzdžiui, Karinių jūrų pajėgų.

„Kažkuris iš povandeninių archeologų yra pasakęs, kad jūros ir vandenynai yra didžiausias pasaulio muziejus. Ir iš tiesų Baltijos jūroje yra priskaičiuojama dešimtys tūkstančių nuskendusių, įvairių laikotarpių laivų. Kiekvienas iki XIX–XX a. nuskendęs laikas yra svarbus informacijos šaltinis. Kartais tokie laivai vadinami laiko kapsule“, – pasakojo pašnekovas.

V. Žulkus aiškino, kad jei ant žemės dirbantys archeologai randa kultūrinius sluoksnius ir pagal juose rastus daiktus nusako, kuriam amžiui priklauso rastas kultūrinis sluoksnis, tai laivo atveju radus, pavyzdžiui, XVI a. giliau jūroje nuskendusį ir gerai išsilaikiusį laivą jame randama viskas, ką tuo metu žmonės plaukdami naudojo: drabužiai, įrankiai ir pan.

„O kadangi dalies laivų žinome gana tikslias datas, tai turime tam tikro laikmečio iliustraciją“, – pridėjo pašnekovas.

Ypatinga Baltijos jūra

Tiesa, ne visada nuskendę seni mediniai laivai gerai išsilaiko. Čia Baltijos jūroje dirbantys povandeniniai archeologai gali būti labai laimingi. Lietuvos krantus skalaujanti jūra skenduolius laivus labai gerai užkonservuoja.

„Baltijos jūra yra palyginus gėla, o vanduo yra šaltas. Be to, jūroje nesiveisia laivagraužys moliuskas, mintantis mediena. Pastarasis kitose vietose labai greitai sunaikina medines detales ar dirbinius“, – akcentavo mokslininkas.

Kai Baltijos jūroje archeologai suranda laivą, jis pirmiausiai yra apžiūrimas ir įvertinama, ar tai yra kultūrinė vertybė, kurią reikia saugoti. Jei taip, pagal galiojančius reikalavimus paskendęs laivas turi būti saugojamas vietoje, neliečiant, neimant iš jo krovinių, neardant detalių.

„Tačiau ne visada tai tampa įmanoma. Kaip ir sausumoje, taip ir vandenyje, veikia juodieji archeologai, kurie užsiima nelegaliu radinių pardavimu iš laivų. Jei matoma, kad išsaugoti radinį gali būti sunku, tuomet siekiama nuskendusį laivą įtraukti į saugomo kultūrinio paveldo sąrašą ir kreipiamasi į atsakingas institucijas, kad toje vietoje būtų draudžiamas nardymas ar žvejybinė veikla“, – aiškino V. Žulkus.

Netikėtas radinys ties Juodkrante

Tačiau šiuo metu Lietuvos povandeniniai archeologai susidomėję ne tik nuskendusiais laivais. 2002 m. dirbant su švedais ties Juodkrante 27 metrų gylyje buvo aptikti kelmai jūros dugne.

Atsekus kelmų amžių nustatyta, kad tai ne į jūrą suvirtusių medžių liekanos, bet medžių, kurie iš tiesų prieš tūkstantmečius augo toje vietoje, vaiduokliai.

„Paaiškėjo, kad tie medžiai galėjo augti prieš 9–11 tūkst. metų. Šiuo metu kaip tik ir turime projektą, kur toliau tyrinėjame jūros dugne išlikusius kraštovaizdžio elementus“, – tęsė mokslininkas.

Pasirodo, prieš dešimt tūkstančių metų jūra prasidėjo maždaug už 50 km nuo dabartinio Nidos kranto, 15 km – nuo Klaipėdos ir apie 30 km – nuo Palangos. Daugiausiai aptikta pušų, panašių į tokias, kokias auga dabar, tačiau rasta ir ąžuolo medienos.

„Toliau tiriant medieną atliekami cheminiai tyrimai, kurie, nustačius fosfatų koncentraciją, leidžia numatyti, kur galėjo būti upių vagos. O tuo metu Aleksandro Stulginskio universitete atliekami medžių DNR tyrimai, kurie galbūt padės pasakyti, iš kur po ledynmečio į dabartinę Lietuvos teritoriją atkeliavo pirmieji medžiai. O kartu su pušimis atkeliavo ir paukščiai, ir net pirmieji žmonės. Galbūt tai padėtų mums suprasti, iš kur mūsų teritorijoje atsirado pirmieji žmonės pasitraukus ledynams“, – svarstė tinklaraščio Euroblogas.lt pašnekovas V. Žulkus.

Profesorius pridėjo, kad daug naudingos ir įdomios informacijos slepia ne tik Baltijos jūra, bet ir Lietuvos ežerai, kurie, pasak jo, nėra pakankamai ištyrinėti. Vienas iš to įrodymų – Luokesos ežeras, kuriame archeologai dirba jau nemažai metų ir ten yra rasta senovinė, užlieta gyvenvietė. Tyrinėjimų metu randama daug gražių radinių, kurie pasakoja atskirą tuometinės gyvenvietės istoriją.

Povandeninio archeologo prakeiksmas

Kartu reikėtų nepamiršti, kad po vandeniu archeologų darbas reikalauja daug daugiau pastangų ir kantrybės.

„Mes negalime naudotis tomis technologijomis, kurias naudoja ant žemės dirbantys archeologai, pavyzdžiui, palydovinėmis nuotraukomis“, – vardyti pradėjo pašnekovas.

Be to, naro archeologo darbą riboja ir laikas, kurį tam tikrame gylyje jis gali praleisti. Kuo tyrinėjimas objektas yra giliau, tuo mažiau laiko dėl rizikų sveikatai gali po vandeniu praleisti mokslininkas. Pavyzdžiui, vienos darbo dienos metu gali būti atliekami tik vienas ar du nėrimai, kurie užtrunka pusvalandį.

„Jei atsistojęs ant kalvelės matote peizažą ir galite spėti, kad galbūt prie upelio buvo kapinynas, po vandeniu matome labai ribotai. Kai Baltijos jūroje matomumas siekia 10 metrų, tai jau labai gerai. Liepos pabaigoje mums tyrinėjant ir nardant matomumas buvo 2–3 metrai. Todėl turime daug ribojimų, kurie mums kartais neleidžia naudotis moderniomis technologijomis“, – toliau vardijo mokslininkas.

Ambicingos svajonės

Vis dėlto daug metų povandeninei archeologijai atidavęs V. Žulkas tikisi, kad ateityje šioje srityje dar bus sulaukta daug įdomių projektų.

„Vienas iš klausimų, kuris labai aktualus archeologams, – palyginus sekliuose vandenyse esantys nuskendę XVI–XVII a. laivai, kuriuos nuolat ardo bangos ir  audros. Galima tuos laivus išgelbėti sukuriant povandeninį muziejų. Didesniame gylyje būtų galima sukelti laivų liekanas ir toje vietoje turėti unikalų povandeninį muziejų, kuriame narai galėtų vienoje vietoje apžiūrėti įvairių laikų laivų liekanas, o kitiems būtų galima vizualizacijas perduoti krante“, – savo vizijas išsakė profesorius.

V. Žulkas teigė, kad ir toliau Lietuva turėtų tirti savo teritoriniuose vandenyse slypintį istorinį pėdsaką ir dėti visas pastangas jį išsaugoti.

„Manau, kad bus dar atrasta daugybė gražių objektų ir viliuosi, kad vieną dieną mūsų vandenyse bus atrastas ir vikingų laikų laivas“, – šypsojosi pašnekovas.