Aiškėja bebaimių berserkų paslaptis - kaip šie nuogi kariai galėjo būti tokie bebaimiai ir atsparūs skausmui?

Be abejo, nuogo ir putomis iš burnos apsipylusio berserko kario vaizdas neatrodė estetiškai ir prakilniai, bet kaip reikiant varė baimę priešams – todėl vikingų laikais berserkai buvo baimingai gerbiami.

Ilgą laiką buvo manoma, kad berserkai prieš mūšius vartodavo psichodelinius grybus, kurie padėdavo jiems nejausti baimės kaunantis ir paversdavo tikrais laukiniais. Tačiau naujas tyrimas parodė, kad tai gali būti ne visai tiesa.

Mokslininkai neabejoja, kad mūšyje nuožmiuosius vyrukus veikdavo tam tikros psichoaktyvios medžiagos – tačiau jų manymu, tai buvo ne grybai, o juodoji drignė: bulvinių šeimos nuodingas augalas, kuris auga ir Lietuvoje.

Etnofarmakologijos žurnale publikuotame tyrime Liublijanos universiteto etnobotanikas Karstenas Faturas aiškina, kodėl būtent juodoji drignė yra daug labiau tikėtinas berserkų įniršio ir užsimiršimo šaltinis – nei kitose teorijose minimi haliucinogeniniai grybai, alkoholis, psichinės ligos ar psichozė, sukelta grybelinės infekcijos, vadinamos ergotizmu.

Daugelyje teorijų yra teigiama, kad būtent paprastąja musmirę – grybą, randamą visoje Eurazijoje – berserkai naudodavo baimės prieš mūšį malšinimui. Paprastoji musmirė savyje turi iboteno rūgšties – tai stiprus neurotoksinas, kuris sukelia psichoaktyvų poveikį, o suvartojus didelį kiekį – ir mirtį.

Kai žmogus suvalgo tam tikrą kiekį paprastosios musmirės, jam ima svaigti galva, prasideda haliucinacijos ir kliedesiai. Tai taip pat gali sukelti hipertermiją – staigų kūno temperatūros padidėjimą, didelį prakaitavimą – kas paaiškintų kodėl berserkai prieš mūšį nusiimdavo šarvus ir bėgiodavo nuogi.

Tiesa, paprastoji musmirė gali sukelti ir daugybę kitų efektų, kurių mūšio viduryje nenorėtų patirti nė vienas – tai drebulys, vėmimas ir viduriavimas. Būtent dėl to šį tyrimą atlikę mokslininkai mano, kad juodoji drignė yra tinkamesnis kandidatas.

Nors šį augalą daugiausia galima rasti Viduržiemio jūros regione, manoma, kad į Skandinaviją juodoji drignė buvo atgabenta dar Romėnų geležies eroje (1-400 metai). Tyrime išskiriama, kad šio augalo sėklų sėklų buvo rasta tiek Danijos, tiek Suomijos vikingų laikų gyvenvietėse – o tai rodo, kad augalas buvo plačiai paplitęs ir naudojamas dar ir viduramžiais.

Juodoji drignė yra puikus nuskausminamasis, tačiau viena jos sukeliama psichoaktyvi būklė puikiai apibūdina visus berserkus – tai visiškas, nesuvaidintas įniršis.

„Poveikis gali svyruoti nuo paprasto susijaudinimo iki visiško, nesuvaidinto įniršio ir kovingumo, tačiau tai priklauso nuo to, kokią dozę žmogus suvartojo. Tai geriausiai berserkus apibūdinanti būsena ir būtent šis simptomas mums leidžia ieškoti priežasčių ir atsakymų į klausimą, kodėl drignė yra geresnis kandidatas, nei musmirė“, – rašo tyrimo autoriai.

Įvairiuose šaltiniuose yra minima, kad berserkai mūšio įkarštyje būdavo tokie įsiutę, kad neatskirdavo savo draugų nuo priešų. Tyrime taip pat išskiriama, kad nesugebėjimas atpažinti veidų irgi yra vienas iš psichoaktyvių požymių, kuriuos sukelia juodoji drignė.

Po mūšio berserkai būdavo tokie išsekę, kad griūdavo tarsi negyvi. Tyrimo autorių teigimu, tai irgi nėra tiesiog sutapimas – juodoji drignė pasibaigus jos psichoaktyvių medžiagų poveikiui sukelia galvos skausmą ir išsiliejusį regėjimą, o tuo tarpu grybai – tokie kaip paprastoji musmirė – pasibaigus poveikiui nesukelia beveik jokių kitų šalutinių efektų.

Tačiau tyrime daroma išvada, kad nors ir yra įrodymų, jog berserkai galėjo naudoti juodąją drignę, o ne paprastąją musmirę – tai vis tiek išlieka tik spekuliacija. Štai, pavyzdžiui, toks berserkų elgesys kaip skydų kandžiojimas ir kalenimas dantimis vis dar nėra paaiškintas, todėl gali būti, kad bent jau kol kas paprasčiausiai nesame tiksliai atradę toks medžiagos, kurią naudojo bebaimiai vikingų kariai, rašo „IFLScience“.