Šis padažas užkariavo Antikos pasaulį, tačiau kažin, ar jūs norėtumėte jo pasigaminti

Tai - garumas, fermentuotos žuvies padažas. Jo mėgavosi graikai, romėnai, Kartaginos bei Bizantijos gyventojai. Garumas buvo maišomas su kitais prieskoniais, actu ir aliejumi, todėl galėjo būti naudojamas labai plačiai. Tuo pačiu padažu gardintos jūros gėrybės, veršiena ir net medaus bei kriaušių suflė.

Garumo gamyba nebuvo labai sudėtinga. Iš žvejų buvo paimamos žuvų žarnos ir kraujas. Jos buvo maišomos su druska. Galiausiai, po kelių dienų ar net savaičių virš šio mišinio nusistovėdavo fermentuoto skysčio sluoksnis - būtent tai ir buvo garsusis padažas. Žuvų liekanas pasiimdavo neturtingesni gyventojai, kurie  jas laikė savo garumu. Taip pakankamai brangaus padažo skonių mėgavosi visi.

Įdomu tai, kad Apeninų pusiasalyje garumo gaminta mažai. Didžioji jo dalis atkeliaudavo iš Pirėnų pusiasalio. Portugalijoje dar yra išlikusių šio padažo gamyklų liekanų.

Nepaisant to, kad buvo gaminamas iš fermentuotos žuvies, garumas buvo pakankamai švelnus. Romėnai rašė, kad tai buvo nepaprastai skanus padažas, kuris dar būdavo praturtintas ir sveikatai naudingomis medžiagomis. Kartais garumas būdavo skiedžiamas vandeniu ir tiesiog geriamas.

Toks garumas, kokį ragavo romėnai, nebėra gaminamas. Nors jo receptas yra aiškus, pats gamybos procesas yra gana šlykštus, o produktas kažin ar tiktų šiuolaikinio žmogaus skoniui. Greičiausiai, kad ne. Juolab, kad jis pats neišnyko, o evoliucionavo į kitus žuvies padažus. Štai itališkas žuvies padažas colatura di alici yra laikomas garumo palikuonimi. Tiesą sakant, originalus kečupas, kuriame visiškai nebuvo pomidorų, taip pat buvo su garumu siejamas žuvies pa