Tai yra greičiausiai seniausia nuotrauka su žmonėmis – jiems įsiamžinti padėjo sena kasdienė smulkmena

Tą dieną prancūzas Louisse'as Daguerras, kuris buvo vienas iš fotografijos pradininkų, kaip tik eksperimentavo su fotografija. Jis bandė pro savo kambario langą nufotografuoti Šventyklos bulvarą (Boulevard du Temple) – judrią gatvę Paryžiuje.

Fotografavimo metodas, kurį pasitelkė L.Daguerras, buvo jo paties išrasta dagerotipija – vienas pirmųjų fotografijos būdų. Fotografuojant šiuo būdu, vaizdas buvo užfiksuojamas poliruotoje, sidabru padengtoje plokštelėje, ją apdorojant gyvsidabrio garais.

Technologine prasme dagerotipija gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinės fotografijos. Dabar įprasta, kad nuotrauką galima padaryti akimirksniu. Tačiau dagerotipinė nuotrauka buvo daroma apie 10-12 minučių.

Bet koks į kadrą patekęs objektas, kuris per šį laiką judėdavo, tapdavo beveik nematomu galutinėje nuotraukoje.

Tai lėmė, kad pirmosios dagerotipinės nuotraukos, kurias 1837-1838 m. užfiksavo Paryžiuje gyvenęs ir dirbęs L.Daguerras, buvo daugiausiai Paryžiaus gatvių vaizdai be žmonių. Nors fotografuojamose gatvėse žmonių būdavo, išryškinus nuotrauką, jų tiesiog nesimatydavo.

Tokia turėjo būti ir ši viršuje matoma nuotrauka.

Negalvokite, kad gatvėje, kurią fotografavo L.Daguerras, tądien nebuvo žmonių – priešingai, tai buvo judri gatvė, ir ja, kol buvo padaryta nuotrauka, praėjo ne vienas žmogus ir pravažiavo ne vienas vežimas. Bet, kadangi judėjo, jie į nuotrauką nepateko. Išskyrus jau minėtus du vyrus.

Nuotraukos apatiniame dešiniame kampe galite matyti jų siluetus. Kadangi batų valymas užtruko, ir valytojas, ir žmogus, kuriam buvo valomi batai, tas dešimt minučių išbuvo ramiai ir „spėjo“ patekti į nuotrauką. Čia matote padidintą nuotraukos vietą, kur jie yra.

Tiesa, jie patys apie tai nesužinojo. Tuo metu istorinės tokios notraukos reikšmės niekas nesuvokė. Panašiu laikotarpiu su ankstyvosiomis fotografijos technologijomis eksperimentavo ir kiti pirmieji fotografai. Tad teoriškai įmanoma, kad kas nors nuotraukoje žmogų užfiksavo ir anksčiau.

Tačiau kitos nuotraukos, jei jų ir buvo, arba neišliko, arba nėra žinomos. Jau po keleto metų dagerotipija imta plačiai naudoti fiksuojant portretus – pavyzdžiui, šis paties Louiso Daguerre'o portretas iš 1844 m.

Jis jau žinojo, kad bus fotografuojamas, ir nejudėjo.