Darbas, kuris galbūt ir neegzistavo - kam karalaičiams buvo reikalingi plakamieji berniukai

Būti valstybės galva yra sunkiau nei gali pasirodyti. Visų pirma, tu privalai daug žinoti – mokėti kelias užsienio kalbas, suprasti valstybės valdymo mechanizmus, gerai žinoti savo šalies geografiją, karo strategiją ir ekonominių santykių subtilybes. Todėl kilmingi vaikai dar viduramžiais buvo intensyviai mokomi nuo pat vaikystės. Bet vaikai yra vaikai ir jie ne visada paklūsta savo mokytojų komandoms.

Dar ne taip seniai mokytojai išdykaujančius mokinius drausmindavo rykšte. Ši praktika buvo labai paplitusi viduramžiais, tačiau niekur neišnyko ir 18 amžiuje (o daug kur ir daug vėliau). Tačiau kai mokinys yra kilmingas, kelti prieš jį rankos negalima. Tai kaip jį sudrausminti? Ogi nuplakti plakamąjį berniuką.

Manoma, kad plakamieji berniukai buvo pasitelkiami didžiojoje Europos dalyje. Metodas yra gana paprastas. Kartu su princu ar, rečiau, kitu kilmingu mokiniu, mokomas ir bendraamžis berniukas. Vaikai susidraugauja, tampa artimi. Princui nusižengus, nuplakamas tas pasamdytas berniukas. Princas tai turi stebėti ir iš to mokytis. Buvo manoma, kad tai sudrausmins princą, nes jis jaus kaltę prieš savo draugą.

Taigi, būti plakamuoju berniuku yra siaubingas darbas? Na, taip, bet daug kas norėjo šių pareigų. Juk turi galimybę mokytis to, ko mokosi princas. Ir gyvenimas po stogu yra garantuotas, o tas plakimas yra retas ir ištveriamas.

Tiesa, istorikai nesutaria, ar plakamieji berniukai apskritai egzistavo. Didžioji dalis šaltinių, nurodančių šio darbo egzistavimą viduramžiais, buvo sukurti 18-19 amžiuje. Štai viršuje matomas paveikslas nutapytas 1882 metais, o Edvardas VI gyveno 1537-1553. Ar jis tikrai mokėsi su plakamuoju berniuku? To meto šaltiniai to nenurodo.

Kita vertus, Liudvikas XV Mylimasis (1710-1774 m.), panašu, vaikystėje turėjo ne vieną plakamąjį berniuką. To meto šaltiniai rodo, kad jie buvo baudžiami už Liudviko XV nusižengimus, bet karalaičiui tai nerūpėjo.

Galiausiai, nors kilmingieji ir ypač karališkųjų šeimų nariai buvo laikomi kone šventaisiais, mokytojai iš tikrųjų neretai juos baudė fizinėmis bausmėmis. Tam jie ir buvo pasamdyti. Karališkosios šeimos siekdavo užauginti stiprius valdovus, kurie išmanytų savo pareigas ir stiprintų šalį. Tinginystė ir nesimokymas nebuvo toleruojami, todėl mokytojai turėdavo teisę bausti savo mokinius ir rykšte.