Ėmė gvildenti vieną žiauriausių laikotarpių mūsų istorijoje: kodėl sąjungininkai nesubombardavo Aušvico?

Du pabėgę žydų kaliniai papasakojo, kokį siaubą jiems teko patirti, ir sąjungininkai lemiamu karo momentu, kai jų kariniai ištekliai ir taip buvo riboti, turėjo priimti svarbų sprendimą, rašoma livescience.com.

Ar nusiųsti keletą lėktuvų ir subombarduoti mirties stovyklą, nepaisant didžiulės rizikos, kad žus ir kaliniai? O galbūt karinių išteklių ir potencialių nekaltų aukų kaina buvo per didelė, ypač kai pergalė Antrajame pasauliniame kare kybojo ant plauko? Naujame PBS dokumentiniame filme „Secrets of the Dead: Bombing Auschwitz“ („Mirusiųjų paslaptys: Aušvico bombardavimas“) istorikai analizuoja sąjungininkų vadų sprendimus: ar jiems vertėjo atlikti moraliai teisingą, tačiau kariniu požiūriu bevertę operaciją, ar verčiau sutelkti pajėgas ir galutinai sutriuškinti nacių karo mašiną?

1940 m. netoli Lenkijos Osvencimo miesto įkurta Aušvico koncentracijos stovykla iš pradžių buvo skirta Lenkijos politiniams kaliniams, tačiau karo eigoje kalinių skaičius augo geometrine progresija. Remiantis Aušvico-Birkenau memorialinio muziejaus duomenimis, 1944 m. rugpjūčio mėnesį Aušvice kalėjo maždaug 400 tūkst. žmonių – 205 tūkst. žydų ir 195 tūkst. kitų etninių grupių atstovų: lenkų, Sovietų Sąjungos karo belaisvių, rumunų... Baigiantis karui, koncentracijos stovyklos aukų skaičius siekė 1,1 mln.

1944 m. balandžio mėnesį Rudolfas Vrba ir Alfredas Wetzleris pabėgo iš Aušvico ir tapo pirmaisiais liudytojais, apibūdinusiais dujų kameras ir nacių rengiamas didžiulio masto masines žudynes. Jų išsamus pasakojimas Slovakijos žydų pogrindžio nariams, iš pradžių vadintas Vrba–Wetzlerio pranešimu, vėliau buvo išplatintas kaip „Aušvico protokolas“, nurodo PBS.

1944 m. gegužės–liepos mėnesiais pranešimo kopijos buvo nusiųstos neutraliosios Šveicarijos Karo pabėgėlių tarybai, Karo pabėgėlių tarybos būstinei Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, ir sąjungininkų pajėgų vadams, įskaitant Jungtinių Amerikos Valstijų karo sekretoriaus pavaduotoją Johną McCloy. Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Winstonas Churchillis buvo taip sukrėstas pranešimo, kad parašė rekomendaciją subombarduoti mirties stovyklą.

Vis dėlto į Aušvicą nebuvo nusiųstas nė vienas bombonešis. Nors sąjungininkai jau buvo pradėję rengti išpuolius prieš vokiečių chemijos gamyklą „IG Farben“, kuri stovėjo vos už 6 kilometrų nuo koncentracijos stovyklos ir net naudojo jos kalinius įvairiems darbams, dėl kelių veiksnių sąjungininkai atsisakė Aušvico kaip potencialaus taikinio, aiškino Tami Davis Biddle, Karlaile, Pensilvanijos valstijoje, esančio JAV kariuomenės Karo koledžo istorijos ir nacionalinės saugumo strategijos reikalų dėstytoja.

Neaiškus rezultatas

Viena iš priežasčių yra susijusi su Antrojo pasaulinio karo metais JAV ir Jungtinėje Karalystėje plačiai paplitusiu antisemitizmu, kurį pakurstė itin veiksminga nacių propagandos kampanija, sudariusi įspūdį, kad žydai manipuliuoja sąjungininkų karo mašina, „Live Science“ sakė T. D. Biddle. „Politikai imdavo nervintis, jei pasirodydavo, jog jie specialiai stengiasi žydų labui“, – tvirtino ji.

Los Andžele esančio Amerikos žydų universiteto žydų studijų dėstytojo Michaelio Berenbaumo teigimu, nemažai aukštas pareigas ėjusių amerikiečių (tiek žydų, tiek ne žydų) tuo metu sutarė, kad, norint išsaugoti visuomenės pritarimą dalyvavimui kare, būtina sumažinti dėmesį žydų interesams. „Buvo bijoma, jog amerikiečiai mažiau rems karinius veiksmus, jeigu galvos, kad kariaujama dėl žydų“, – „Live Science“ atskleidė jis.

Taip pat nereikia pamiršti Aušvico bombardavimo tikslumo klausimo. Sąjungininkų karininkai turėjo keletą stovyklos aeronuotraukų, o „Aušvico protokole“ buvo daugiau informacijos apie pastatus, todėl bombonešiai galėjo išsirinkti taikinius, kuriuos sunaikinus aukų skaičius būtų mažesnis. Kita vertus, bombardavimai Antrojo pasaulinio karo metu nepasižymėjo dideliu tikslumu. Vadinamasis tikslusis bombardavimas, kurį galime atlikti šiandien, tais laikais buvo neįmanomas, ir atakos metu galėjo žūti daugiau kalinių, nei jų būtų buvę išgelbėta, pastebėjo T. D. Biddle.

„Žinant tuometines technologijas, būtų reikėję numesti 220 bombų ant kiekvieno iš keturių Aušvico-Birkenau krematoriumų, norint turėti 90 proc. tikimybę, jog bent viena bomba pataikys į taikinį“, – pasakojo dėstytoja. Be to, nusprendus nusiųsti keletą bombonešių į Aušvicą, tektų juos patraukti iš fronto linijos.

„Prisimindami Antrąjį pasaulinį karą neretai galvojame, kad tikriausiai nebuvo jokių abejonių dėl sąjungininkų pergalės. Nieko panašaus“, – sakė T. D. Biddle. Laikotarpis 1944 m., kai buvo galima pulti Aušvicą, taip pat pasižymėjo intensyviausiais mūšiais Europos žemyne: sąjungininkų karinės pajėgos stengėsi judėti į rytus, neutralizuoti vokiečių raketų paleidimo sistemas ir neleisti atsikurti Vokietijos karinėms oro pajėgoms (liuftvafei).

„Kariuomenė labai gailėjo savo išteklių. 1944 m. vyko itin nuožmi kova. Viena vertus, reikėjo skirti karinės technikos ir kareivių naujam taikiniui pulti. Kita vertus, tvyrojo įsitikinimas, jog būtina bet kokia kaina nugalėti vokiečius ir dislokuoti visas pajėgas“, – kalbėjo T. D. Biddle.

Net jeigu sąjungininkai būtų subombardavę Aušvico koncentracijos stovyklą, tokia operacija nebūtų tapusi „magiška kulka“, išgelbėjusia milijonus gyvybių, įsitikinęs M. Berenbaumas. Kol jie būtų pasiruošę puolimui, didžiajai daliai Holokausto aukų niekas nebebūtų padėjęs. Tuo laikotarpiu besitraukiantys naciai spėjo uždaryti daugumą koncentracijos stovyklų, 90 proc. visų Trečiojo reicho nužudytų žmonių jau buvo negyvi.

Žinoma, negalima neigti fakto, kad subombardavus Aušvicą būtų pasiųsta aiški žinutė, jog tokio žiauraus elgesio kaltininkai neliks nenubausti. „Norėčiau, kad sąjungininkai visgi būtų subombardavę mirties stovyklą, – prisipažino M. Berenbaumas. – Norėčiau, kad galėtume pažvelgti į savo karinius dokumentus ir pasakyti, jog supratome, kaip tai buvo siaubinga, todėl nusprendėme pasielgti moraliai teisingai.“