Archeologai Vokietijoje aptiko ypatingą Šaltojo karo laikų įrenginį - greičiausiai jis dar ir veiktų

Šnipų radijas buvo užkastas didelėje metalinėje dėžutėje, hermetiškai uždarytoje guminiu žiedu ir metaliniais varžtais.

„Viskas dėžėje buvo kruopščiai supakuota į vyniojamąjį popierių – viskas atrodo tarsi ką tik atkeliavę nuo gamyklos konvejerio“, – portalui „Live Science“ sakė Reino krašto regioninės asociacijos (LVR) archeologas Erichas Classenas.

Užkastą dėžę su paslėptu radiju 2019 m. rugpjūtį rado archeologų komanda, kasinėjanti netoli buvusio tako per Hambacho mišką, esančio maždaug 30 kilometrų į vakarus nuo Kelno – teritorijoje, kur kažkada buvo atvirosios rusvosios anglies kasyklos.

Mokslininkai tikėjosi rasti fragmentų iš romėnų laikų gyvenvietės – kuri, kaip manoma, buvo įsikūrusi šiame rajone – todėl tikrai nustebo, kai vietoje to iškasė metalinę dėžę.

„Manome, kad jei tik pajungtume naują bateriją, radijas veiktų – tačiau dar nemėginome, – teigė E.Classenas. – Radijo net nereikia restauruoti“.

Geležinė uždanga

Radijas buvo identifikuotas kaip siųstuvas-imtuvas R-394KM, dar vadintas „Striž“ (liet. „Čiurlys“) ir kuris sovietų sąjungoje buvo pagamintas 1987 m. Netrukus po to agentai aparatą išvežė į Vakarų Europą – prieš pat 1989-1991 m. komunistinės „geležinės uždangos“ žlugimą.

Mokslininkai mano, kad radijas buvo naudojamas siunčiant slaptus pranešimus apie Jülicho Branduolinių tyrimų centrą, esantį už 10 km į vakarus nuo radijo radimo vietos – arba Nörvenicho karinę bazę, kurioje iki 1995 buvo dislokuotos branduolinės raketos (ir kuri buvo panašiu atstumu, tik į pietryčius nuo radimvietės).

Gali būti, kad „Stasi“ – Valstybės saugumo tarnybos agentai iš sovietų kontroliuojamos rytų Vokietijos Demokratinės Respublikos – užkasė šnipinėjimui skirtą radiją vakarų Vokietijoje, kad galėtų pasinaudoti ja ateityje, sakė E.Classenas.

Tai taip pat tai galėjo būti atsarginis variantas tam atvejui, jei kiti šnipinėjimui skirti radijo imtuvai būtų sugadinti ar užgrobti.

Aukštųjų dažnių arba trumpųjų bangų radijas galėjo perduoti ir priimti pranešimus iki 1 200 km siekiančiu spinduliu – pakankamai toli, kad pasiektų Varšuvą, kuri tada irgi buvo sovietų bloko dalis.

Tačiau visiškai nauja radijo aparato būklė leidžia manyti, kad jis niekada nebuvo naudojamas – ir greičiausiai buvo užmirštas bei paliktas žemėje netrukus po geležinės uždangos kritimo, teigė E.Classenas.

Šnipų paslaptys

Kai kurios ypatybės išduoda, kas galėjo naudotis įrenginiu.

Skirtingai nuo daugelio kitų to paties modelio radijo imtuvų, kuriuose yra rusiška kirilicos abėcėlė, Hambacho miško rajone rastas radijo pultas sužymėtas lotyniškais rašmenimis.

Tai rodo, kad jis buvo skirtas naudoti vokiečiams ar anglakalbiams – o ne rusams. Tačiau tai taip pat galėjo būti ir tam tikra kamufliažo forma – siekiant nuslėpti tikrąją sovietinę radijo kilmę.

Taip pat popieriuje, į kurį buvo suvyniotas radijas, išlikusios ranka rusiškai užrašytos sekos, pagal kurias galima susisiekti su vienais ar kitais pašnekovais – panašios sekos buvo rastos sovietiniuose kontroliniuose sąrašuose, teigė E.Classenas.

Tačiau vargu ar apie Hambacho miško šnipų radijo paslaptį sužinosime ką nors daugiau – nes užkasta ji buvo jau seniai.

Pats šnipų radijas dabar yra LVR kolekcijos dalis ir yra eksponuojamas LVR-Landes muziejuje Bonoje, iki kovo 29 d., sakė E.Classenas.