Tai buvo beprotiškai reklamuojamas vaistas nuo visų ligų, o iš tikro nuo jo... „nukrenta žandikaulis“

Šiandien niekas sąmoningai nesiteptų veido radioaktyviomis priemonėmis. Tačiau 1933 metais radioaktyvumo grėsmė nebuvo iki galo suvokiama. Ši paslaptinga energijos forma, kurią 1896 metais atrado prancūzų fizikas Henri Becquerelis, tapo apipinta mitų.

„Prieš žmonėms pradėjus bijoti radioaktyvumo, jie, rodos, tik žinojo, kad tai yra tam tikra energija,­ – sakė Džordžtauno universiteto radiacinės medicinos docentas Timothy J. Jorgensenas. – Kalbėta, kad jeigu šių medžiagų būtų įdėta į dantų pastą, tai galėtų padėti dantims, taip pat – suteikti veido odai spindesio, jeigu šių medžiagų būtų įdėta į veido kremą. Tačiau tam pagrįsti nebuvo jokių mokslinių duomenų.“

Netrukus po to, kai buvo padarytas šis atradimas, parduotuvių lentynose atsirado radioaktyvių medžiagų turinčių grožio produktų. Nors kremų poveikis nebuvo toks, kaip reklamuota, tai nesutrukdė „Tho-Radia“ kosmetikos linijai sparčiai išpopuliarėti. Žadėta, kad visi šios linijos radioaktyvūs produktai bus naudingi, todėl buvo sukurti ir lūpdažiai, ir veido pudra, taip pat tepalas, muilas, žvakutės, skutimosi peiliukai, energiniai gėrimai ir net prezervatyvai.

Kaip auksas

Kai XIX amžiaus pirmojo dešimtmečio pradžioje šie produktai pasirodė rinkoje, radioaktyvumas buvo visiškai nauja mokslo sritis. Jos atradimo laurai atiteko H. Becquereliui, nors patį terminą „radioaktyvumas“ 1898 metais sukūrė lenkų kilmės prancūzų mokslininkė Marie Curie. Tais pačiais metais ji atrado radį.

Medicinos praktikai jau nuo pat pradžių pasiekė gerų rezultatų naudodami radį ir Rentgeno spindulius, o populiarūs prekių ženklai siekė pasipelnyti iš spindulinės terapijos reputacijos. „Rentgeno spinduliai – kita radiacijos forma – bei radis buvo naudojami medicinoje gydyti įvairias ligas, – pasakojo „Oak Ridge Associated Universities“ sveikatos fizikas Paulas Frame'as. – Tinkamai ir išmanančio žmogaus naudojamas radioaktyvumas gali išgydyti vėžį. Radioaktyvius elementus, nors ir ne radį, vėžiui gydyti naudojame ir dabar.“

Radis buvo toks populiarus vartojimo rinkoje, kad daugelis jo produktų buvo reklamuojami kaip radioaktyvūs, nors tokie nebuvo. „Tai – tarsi sakyčiau „turiu auksinę kredito kortelę“: nors iš tiesų ji nėra iš aukso, tačiau skleidžia tą vertingo ir svarbaus dalyko idėją. Ir toks anuomet buvo radis“, – pasakojo P. Frame'as.

Tačiau radiacija daro nepastebimą destrukcinį poveikį žmogaus organizmui – tai vėžinių ląstelių atsiradimas. Mintis, kad radioaktyvių elementų įtraukimas į kasdienių produktų sudėtį yra naudingas, virto visiškai neteisinga prielaida.

Nukrito žandikaulis Ar buvo labai pavojinga naudoti radioaktyvius kremus? Laimei, jie nepadarė didelės žalos. „Tie kremai nieko nepaveikė, nes jų sudėtyje buvo toks mažas radioaktyvių elementų kiekis, kad neįsivaizduočiau, kaip jie galėtų ką nors paveikti. Galiausiai tai tebuvo reklaminis triukas“, – sakė P. Frame'as.

Tačiau kiti produktai, kuriuos reikėjo vartoti per burną, tikrai buvo mirtini. Vienas tokių populiarių produktų buvo energinis gėrimas „Radithor“, kurio sudėtyje buvo distiliuoto vandens ir nedidelis jame ištirpinto radžio kiekis. Šis gėrimas buvo reklamuojamas kaip vaistas nuo visų ligų – nuo diabeto iki seksualinių problemų.

Tačiau tai tikrai nebuvo panacėja. Šis produktas nužudė jo didžiausią gerbėją – amerikietį elito atstovą ir sportininką Ebeną Byersą, kuris, kaip sklido kalbos, daugelį metų kasdien suvartodavo iki trijų šio gėrimo buteliukų. Jis mirė 1932 metais ir „The Wall Street Journal“ po jo mirties išspausdino straipsnį su tokia antrašte: „Radžio vanduo veikė, kol nenukrito jo žandikaulis“.

Neaišku, ar buvo daugiau su „Radithor“ susijusių mirčių, tačiau galbūt kitus žmones atgrasė kaina: šis gėrimas daugeliui žmonių buvo tikrai per brangus, kad galėtų jį vartoti reguliariai.

„Radžio merginos“

E. Byersas nebuvo pirmoji radiacijos auka. Trečiojo XX amžiaus dešimtmečio viduryje itin išpopuliarėjo radžio laikrodžiai, kuriuos T. J. Jorgensenas pavadino „to meto „iPhone'ais“. Segėti šiuos laikrodžius nebuvo pavojinga, tačiau tokius šviečiančius laikrodžius gaminusių gamyklų darbininkių sveikata dėl to labai nukentėjo.

Norint užtepti radioaktyvių dažus ant laikrodžių ciferblatų, reikėjo būti itin kruopščiam, todėl šis darbas buvo patikėtas moterims. Šioms „radžio merginoms“, kaip jos buvo vadinamos, buvo nurodoma palaikyti teptukų aštrumą ir plonumą, juos reguliariai suvilgant lūpomis. Laikui bėgant dėl „suvalgyto“ didelio radžio kiekio, moterims išsivystydavo būklė, vadinta radžio žandikauliu: dėl nuolat į organizmą patekdavusio radžio, formavosi žandikaulio kaulo nekrozė. Tačiau spindulinė liga ir kai kuriais atvejais dėl to fiksuota darbininkų mirtis nesumažino šių radioaktyvių produktų populiarumo, nes jie buvo laikomi tam tikru statuso ženklu visuomenėje.

Galutinai radioaktyvių medžiagų naudojimas baigėsi 1938 metais, kai priimtas federalinis maisto, vaistų ir kosmetikos aktas uždraudė klaidinančias pakuotes. Dėl to buvo sunkiau skleisti nepagrįstą informaciją apie radioaktyvius produktus. Be to, iki tol bendras tokių produktų populiarumas taip pat buvo sumažėjęs, kol galiausiai ir tie keli išlikę prekių ženklai, įskaitant ir stebuklingą „Tho-Radia“ kremą, visiškai atsisakė aktyvių ingredientų. Nuo to laiko tokie produktai buvo tik vadinami „radioaktyviais“, nors tokie ir nebuvo.