Tai pati seniausia žinoma šventykla pasaulyje, bet tai, kaip ji pastatyta yra tiesiog įspūdinga: iš kur žmonės prieš 11 000 metų turėjo tiek žinių?

Archeologai šventyklą atrado tik praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje.

Statinys, gerokai senesnis už visus mums žinomus megalitinius stebuklus, kaip kad Egipto piramidės ar Stounhendžas (už abu juos Göbekli Tepe šventykla senesnė tūkstančiais metų), itin intensyviai analizuojamas nuo pat jo atradimo. Mokslininkai stengiasi sužinoti viską, kas įmanoma, ir apie pačią šventyklą, ir apie jau seniai išnykusią kultūrą, kuri tą šventyklą pastatė.

Nepaisant neįtikėtino šio statinio amžiaus, neseniai atliktos analizės autoriai teigia, kad šventyklos architektai, numatę Göbekli Tepe kolonų ir erdvių išdėstymą, buvo kur kas labiau patyrę geometrinių struktūrų planuotojai, nei galima būtų pamanyti.

„Göbekli Tepe yra architektūrinis stebuklas. Kadangi neturime jokių įrodymų, kad tais laikais jau buvo vystoma žemdirbystė ar gyvulininkystė, manome, kad šis statinys yra sukurtas medžiotojų-rinkėjų bendruomenės. Bet architektūrinis statinio sudėtingumas yra labai nebūdingas tokioms bendruomenėms“, – sakė Tel Avivo universiteto (Izraelis) archeologas Avi Gopheris.

Tyrėjai, Göbekli Tepe architektūrinę formą matavę ir analizavę erdviniais algoritmais, tvirtina, kad šventykla yra ne sudaryta iš daugelio atskirų, tarpusavyje nesusijusių statinukų, bet yra vientisas statinys su sujungtomis patalpomis ir kolonomis, kurios buvo sukurtos pagal vieningą planą, ir galimai netgi pastatytos tuo pačiu metu, nors tai ir kertasi su ankstesnėmis hipotezėmis.

Labiausiai archeologus nustebino tai, kad sujungus trijų pagrindinių Göbekli Tepe patalpų (jie vadinami patalpomis A, B ir C) centrinius taškus, gaunamas beveik idealus lygiakraštis trikampis – geometrinė figūra, galinti taip pat parodyti ir hierarchinius santykius tarp šių patalpų, svarsto archeologai.

„Be jokios abejonės to nesitikėjau. Visų šių patalpų dydžiai yra skirtingi, todėl tikimybė, kad jų centriniai taškai atsitiktinai sudarys lygiakraštį trikampį, yra labai menka“, – leidiniui „Haaretz“ sakė archeologas, tyrimo bendraautoris Gilas Haklay'us.

Kad būtų įmanomas tokio lygio išankstinis planavimas – ypač tūkstantmečiais anksčiau, nei, kaip manoma, atsirado raštas – buvo reikalinga turėti kažkokias skaičiavimo ir žymėjimo priemones – pavyzdžiui, nendres, kurios, išdėstytos ant žemės, sudarytų tam tikrą statinių planą, žemėlapį.

Taip pat šis atradimas gali reikšti, kad raumenų jėgos, reikalingos tokiems ambicingiems statiniams sukurti, galėjo būti kur kas didesnis, nei buvo manoma iki šiol.

„Organizuotumo lygio ir žmogaus darbo jėgos poreikis megalitinei Göbekli Tepe architektūros statybai turėtų būti padaugintas iš trijų, vertinant ankstesnes hipotezes, jeigu būtų priimta mūsų versija, nes pagal mūsų hipotezę Göbekli Tepe yra vienas projektas, sudarytas iš trijų patalpų“, – teigia tyrimo autoriai.

Žinoma visai įmanoma ir tai, kad sudėtingi geometriniai planai galėjo būti įgyvendinti per labai ilgą laiką – galbūt net šimtmečius. Tai reikštų, kad vienu metu statybose žmonių galėjo dirbti ir mažiau.

Reikėtų paminėti, kad šiuo metu yra atidengta tik nedidelė Göbekli Tepe dalis – galimai vos 5 procentai. Po Turkijos gruntu tikimasi surasti dar daug senovinių patalpų.

Kad ir ką visi šie seniai užmiršti pastatai mums bepapasakotų, mokslininkai įsitikinę, jog ši išskirtinė vieta liudija apie labai svarbų posūkį žmonijos istorijoje.

Ir kalba eina ne tik apie architektūrinių gebėjimų raidą. Kalba eina apie evoliuciją bendruomenių, kurios įgijo gebėjimą kurti tokius fantastiškus statinius, galimai užmiršdami senesnį, paprastesnį gyvenimo būdą.

„Štai čia viskas prasideda. Medžiotojų-rinkėjų bendruomenių instinktyvūs įpročiai viskuo dalintis nyksta ir auga nelygybė tarp žmonių; kažkas vadovauja – nežinau, ar tai buvo šamanai, ar politiniai lyderiai, bet tai yra bendruomenė, kurioje yra ir architektas, ir kažkas, kas sugeba tokį projektą inicijuoti bei turi galią tai padaryti“, – sakė A.Gopheris.

Tyrimo rezultatus publikavo žurnalas „Cambridge Archaeological Journal“.