Klojo kelią ir rado lobį - keliamos kelios versijos, kas šioje vietoje galėjo paslėpti tiek monetų

Šį atradimą padarė tyrėjai, kurie kelio dangos klojimo metu metalo detektoriais tyrinėjo pašalintą gruntą.

Iš viso jie rado 507 sidabro monetas, datuojamas XVII amžiaus pirmąja puse ir kilusias iš įvairių Europos šalių. Pranešimuose teigiama, kad tai – įvairių nominalų monetos iš Lenkijos, Švedijos, Olandijos, Škotijos ir Danijos.

Kai kuriose iš identifikuotų monetų pavaizduoti Šventosios Romos imperijos kurfiurstas, Brandenburgo markgrafas ir Prūsijos hercogas Frydrichas Vilhelmas, Švedijos karalius Karolis X Gustavas, Lenkijos karalius Jonas II Kazimieras ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas I Kazimieras, Belgijos karalius Leopoldas II Belgas, Prūsijos kunigaikštis Georgas Vilhelmas, Danijos ir Norvegijos karalius Kristijonas IV, Anglijos, Škotijos ir Airijos karalius Karolis II ir Švedijos bei Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza.

Kaip galima spręsti pagal naujausią iš datų, įspaustų monetose, lobis buvo paslėptos kažkada po 1652 metų. Tyrėjai spėja, kad monetas galėjo užkasti vietinis prekeivis arba smuklininkas – arba galbūt kareivis, sudėjęs jas į molinį puodą.

Tuo metu Lukas priklausė Prūsijos kunigaikštystei ir buvo pagrindiniame prekybos kelyje, jungiančiame Mazoviją (istorinį regioną šiaurės rytų Lenkijoje) su Karaliaučimi.

Monetos dabar keliaus į Luko istorijos muziejų, kur bus kruopščiau ištirtos ir konservuotos, o vėliau bus eksponuojamos viešai.

Apie miestelį

Lukas (lenk. Ełk, vok. Lyck, iki 1939 metų – Lykas) – miestas šiaurės rytų Lenkijoje, Varmijos Mozūrų vaivadijoje, Luko apskrities administracinis centras. Kartais vadinamas Mozūrijos sostine. Atstmas nuo Luko iki Vilniaus – apie 260 km.

Lukas yra vakarinėje jotvingių genties teritorijos dalyje. 1283 m. pasidavus paskutiniam jotvingių vadui Skomantui, regioną užkariavo Vokiečių Ordinas.

Pirmą kartą gyvenvietė minima 1343 m. kaip Luk. Čia gyveno daugiausia žvejyba ežere ir upėse besivertę žvejai. Apie 1398 m. Luko ežero saloje buvo pastatyta pilis, kuri 1408 m. buvo perstatyta į mūrinę ir išplėsta.

1425 m. žvejų kaimui ordino didysis magistras suteikė kaimo privilegiją. Trylikos metų karo metu 1454 m. lenkų kariai gyvenvietę sudegino. 1497 m. didysis magistras Friedrichas von Meißenas vėl atstatė Luko pilį ir ją gerokai sutvirtino, taip pasiruošdamas galimiems naujiems lenkų antpuoliams.

1537 m. Prūsijos kunigaikštis Albrechtas padovanojo Luko dvarą Janui Maleckiui – iš Krokuvos kilusiam spaustuvininkui, kuris pabėgo iš Lenkijos ar persikraustė į Prūsijos kunigaikštystę

Perėjęs į liuteronybę Janas Maleckis dvare įkūrė spaustuvę, išvertė į lenkų kalbą ir atspausdino Martino Liuterio „Mažąjį katekizmą“. Po Marienburgo ir Karaliaučiaus tai buvo trečioji Prūsijoje įkurta spaustuvė. 1546 m. mieste įkurta pirmoji Mozūrijoje gimnazija, kurioje mokėsi kilmingieji iš Abiejų Tautų Respublikos.

Miesto teises 1669 m. suteikė kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas. XIX a. pradžioje miestas dėl jame veikusios spaustuvės, gimnazijos ir žymių čia gyvenusių asmenybių imtas vadinti Mozūrijos sostine.

1910 m. Lukas turėjo 13 000 gyventojų. Pasak Mateuszo Siuchnińskio, 1900 m. lenkų čia buvo 35.7 proc., tačiau jis įspėja, kad šis skaičius remiasi vokiečių skaičiavimais, mažinusiais lenkų dalį.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje miestą kelis kartus užėmė ir vėl prarado Rusijos kariuomenė, kovų metu miestas buvo apgriautas. Po Versalio taikos sutarties čia buvo dislokuoti britų ir italų kariai, kurie prižiūrėjo Rytų Prūsijos plebiscitą, kuris čia baigėsi Vokietijos naudai.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje 1944 m. miestas nukentėjo nuo bombardavimų, o karui pasibaigus – nuo gaisrų. Po Antrojo pasaulinio karo miestas atiteko Lenkijai, didžioji dalis gyventojų vokiečių iš miesto buvo ištremti.

Parengta pagal HeritageDaily.com