Mokslininkai aptiko keistą kapą - 30 tūkstančių metų senumo palaikai gulėjo lokio guolyje

Nepaisant to, koks scenarijus šauna į galvą, vis dėlto tai nebuvo nelaimingas susidūrimas su išalkusia ir įdūkusia meška – o iš tiesų iliustruoja didelę mirties ir meno svarbą paleolito laikais, sako mokslininkai

Jie teigia, kad kūnai buvo palaidoti dekoruotame urve – ir tai žymi svarbų bendruomeninio ritualo egzistavimą.

Skeletų liekanos buvo aptiktos Grotte de Cussac urvų komplekse pietų Prancūzijoje – požeminėse olose, atrastose prieš 20 metų. Urvo sienos išpuoštos maždaug 800 urvinio meno pavyzdžių – įvairiais ir persidengiančiais raižiniais, vaizduojančiais mamutus, raganosius, elnius, bizonus ir kitus priešistorinio pasaulio žvėris.

Už maždaug 150 metrų nuo įėjimo į urvą buvusiame lokio migyje tyrinėtojai aptiko ištisą vyro skeletą su mažiausiai dar dviejų kitų žmonių kaulais, anatomiškai surūšiuotais kituose buvusiuose migiuose. Ant kai kurių žmogaus kaulų ir po jais esančių nuosėdų taip pat buvo rastas raudonas pigmentas. Dar giliau oloje buvo rasti dar bent trijų asmenų kaulai – sumaišyti ir sudėti į urvo ertmes pasieniuose.

Kaip pranešama žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“, mokslininkai teigia, kad tai yra pirmas kartas, kai žmonių palaikai iš šios epochos surandamos lokių irštvose. Bet jie įsitikinę, kad tai tikrai nėra atsitiktinumas. Tyrimo autorius ir Bordo universiteto antropologas Sébastienas Villotte portalui „IFL Science“ pasakoja, kad tokie migiai urvuose atsiranda dar gerokai iki tol, ko čia pradeda lankytis žmonėms.

„Be to, sunku įsivaizduoti, kad lokiai atsitempia penkių žmonių kūnus, sudeda juos į tam tikras vietas, pasižyminčias raudonais pigmentais ir tada pašalina kai kurias konkrečias kūnų dalis, – teigia antropologas. – Nebent pleistoceno meškos turėjo keistus ir sudėtingus ritualus“.

Piešinių artumas kapavietės atžvilgiu ir palaikų surūšiavimas taip pat kelia klausimų. Neseniai atlikta urvo analizė rodo, kad raižiniai buvo tam tikro kolektyvinio spektaklio rezultatas, kurio metu menininkas kūrė vaizdus priešais auditoriją kaip tam tikro ritualo dalį.

Grotte de Cussac urvų piešiniai smarkiai išsiskiria tuo, nes juose daug susimaišiusių ir persidengiančių objektų, išraižytų vienas ant kito. Persidengiančios figūros gali būti tam tikra palaidotų žmonių refleksija, siūlo versiją mokslininkai.

„Pirmą kartą turime tiesioginių įrodymų, kad laidojimo apeigos ir menas tam tikru būdu buvo susiję su šių žmonių tikėjimu. Menas greičiausiai pasireikšdavo kaip tam tikras spektaklis, skirtas auditorijai – ir taip pat tai galėjo būti ir laidojimo apeigų atveju, – sako S.Villotte. – Nes Cussaco urve tarp šių dviejų dalykų esama panašumų: tiek žmonių palaikai, tiek piešiniai ant urvo sienų yra persipynę, persimaišę“.