Mokslininkai mano išsiaiškinę, kodėl majai apleido įspūdingą Tikalio miestą – net ir labai pažangi civilizacija neįvertino, kad gali taip nutikti

Iki IX mūsų eros šimtmečio ši majų metropolija buvo alsuojanti gyvybe bei energija. Tačiau apie daugmaž minimą laikotarpį Tik’alis ir dar keli majų miestai buvo apleisti – ir nauja Tik’alio vandens rezervuarų (tvenkinių, specialių natūralios ar dirbtinės kilmės baseinų bei šulinių) analizė suteikia svarbių naujų įžvalgų apie tai, kodėl galėjo įvykti miesto nunykimas.

Sinsinačio universiteto mokslininkų komanda išanalizavo miesto tvenkinių nuosėdas – ir aptiko toksiškų teršalų pėdsakus, dėl kurių Tik’alio geriamasis vanduo turėjo tapti nebegeriamu.

Miestui, patiriančiam daug sausrų (ir kuris yra toli nuo ežerų bei upių) užteršti lietaus vandens kolektoriai galėjo reikšti gyvenimo pabaigą – o piko metu mieste gyveno iki 100 000 žmonių.

„Tik’alio centrinių rezervuarų virtimas iš gyvybę palaikančių į ligas sukeliančias vietas turėjo tiek praktiškai, tiek simboliškai prisidėti prie šio nuostabaus miesto išnykimo“, – naujame tyrime rašo mokslininkai.

Analizuojant senoviniuose teršaluose išlikusią DNR, rezervuaruose aptikti dviejų skirtingų rūšių melsvabakterių pėdsakai.

Pėdsakai rodo, kad šie organizmai – Planktothrix ir Microcystis – rezervuaruose gyvavo ištisus Tik’alo egzistavimo šimtmečius – tačiau, tikėtina, tapo ypač problemiškais sužydėdami didelių sausrų laikotarpiais prieš pat Tik’alio apleidimą IX amžiaus viduryje.

„Vanduo turėjo atrodyti šlykščiai. Jo skonis irgi turėjo būti šlykštus“, – sako komandos archeologas-geologas Kennethas Tankersley. – Rezervuare turėjo telkšoti didžiulės dumblių dėmės. Niekas nenorėtų gerti tokio vandens“.

Ir dumbliai nebuvo vieninteliu teršalu. Tyrimas taip pat atskleidė didelį gyvsidabrio kiekį - jis buvo rastas nuosėdose.

Atmetę galimą gyvsidabrio taršą iš natūralių šaltinių (gyvsidabrio prasisunkimas per pamatinę uolieną arba patekimas su vulkaniniais pelenais), tyrėjai suprato, kad majai greičiausiai patys užsiteršė gyvsidabriu.

„Senovės majų pasaulyje dažai buvo svarbus dalykas, – sako D.Tankersley. – Majai naudojo juos piešdami freskas. Jie dažė gipsą raudonai. Dažai buvo naudojami laidojant mirusiuosius ir buvo maišomi su geležies oksidu, taip išgaunant skirtingus atspalvius“.

Majų nelaimei, vienas iš ingredientų, kuriuos jie naudojo savo dažuose, buvo raudonos spalvos mineralas cinoberis – kuris yra gyvsidabrio sulfido rūšis ir toksiškas žmonėms, kurie jį liečia.

Šis toksiškumas galėjo būti žinomas majams – kaip ir kitoms senovės tautos – tačiau kad ir kaip saugiai jie elgėsi, jie negalėjo įvertinti, kad laikui bėgant lietaus vanduo nuo dažytų paviršių nubėgs į miesto rezervuarus ir suneš toksišką pigmento kiekį – apnuodydamas net miesto elitą, gyvenusį netoli Tik’alo rūmų ir šventyklos tvenkinių.

„Viso to rezultatas – aukštuomenės šeimos nuolat maitindavosi maistu, prisodrintu gyvsidabriu, – teigia tyrimo autoriai. – Užteršti vandenys turėjo neigiamos įtakos bendruomenės – ypač valdančiojo elito – sveikatai ir galėjo pakenkti jų galimybėms efektyviai vadovauti“.

Tuo pačiu laikotarpiu klimato sausėjimas ir aplinkos sąlygų blogėjimas taip pat majams kėlė didžiules problemos – tačiau geriamojo vandens, kuris yra svarbus bet kokios kultūros simbolis, trūkumas galėjo būti paskutinis šiaudas sausros kamuojamame ir užterštame mieste.

„Galbūt buvo tokių, kurie aukščiau aprašytus įvykius ir kartu vykstančias sausras matė kaip miesto lyderių nesugebėjimą tinkamai nuraminti dievus, – rašo tyrėjai. – Iš tikrųjų šių įvykių suma turėjo nulemti visuomenės demoralizaciją, ir susiduriant su vandens ir maisto atsargų nykimu, vis labiau ir labiau kurstyti mintį palikti savo namus“.

Tyrimas skelbiamas „Scientific Reports“.

Parengta pagal „Science Alert“.