Jūs esate čia: Pradžia » Visos temos » Mokslas » Istorija ir archeologija |
Kai 1990 metais plačiame poledyniniame Vokės slėnyje už Aukštųjų Panerių stūksantis institutas pasirinko vardą „Fermentas“, veikėjai Maskvoje galėjo šoktelti ant kėdės. Prisijunk prie technologijos.lt komandos! Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo. Sudomino? Užpildyk šią anketą!
1975 m. Vilniuje įkurtas Sąjunginis taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institutas priklausė Ministrų Tarybos Vyriausiosios mikrobiologijos pramonės valdybos padaliniui „Biopreparatas“ [1]. Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje „Biopreparatas“ apėmė 32–40 objektų, kuriuose dirbo bent 30 000 žmonių [2]. 1973 m. įkurta „civilinė“ struktūra oficialiai buvo skirta vakcinų, biopesticidų, laboratorinės ir medicininės įrangos kūrimui ir gamybai [3]. Didžioji dalis darbuotojų nė nežinojo, jog šios funkcijos yra priedanga svarbiausiajai paskirčiai: biologinio ginklo kūrimui. Programa, skirta kurti prieš žmones nukreiptą naujos kartos biologinį ginklą, turėjo kodinį vardą „Ferment“ [2]. 1990-aisiais Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos „Fermentas“ turėjo nuosavų tikslų, siekių ir rūpesčių, nebeturinčių nieko bendro su yrančios Sąjungos „Biopreparato“ įsibėgėjančiomis bėdomis. Aukštos kokybės molekulinius įrankius genų inžinerijai kuriančio instituto laukė iššūkis: išeiti į Vakarų rinką ir išsilaikyti bei dar geriau įsitvirtinti pasauliniame moksle. Šiame kelyje bet kokios sąsajos ir asociacijos su sovietiniu palikimu buvo tiktai kliūtis [4]. Todėl nekeista, jog kruopščiai aprašytose Lietuvos – aukštųjų biotechnologijų šalies ištakų istorijose [1, 4] vardijami įvykiai ir pavadinimai, tačiau maža platesnio konteksto. Tuo tarpu intriguojančiuose asmeniškuose [3] ar tiriamuosiuose [2] pasakojimuose apie sovietinę biologinio ginklo programą minimi ir Vilnius, ir Lietuva. Keturiasdešimt penkerių ar trisdešimties metų praeitis yra istorija, nebe įvaizdis. Tikra sėkmės istorija ryškiau nutapytame fone išsiskirs dar geriau. Tad ką galime rasti, perskaitę ir sulyginę prieinamus tekstus? Kaip minima reprezentacinėje „Fermento“ istorijoje [4], pasaulyje vystėsi modernioji, molekulinė biotechnologija, o Sovietų Sąjungos valdžia 1974 m. išleido nutarimą plėtoti molekulinę biologiją bei molekulinę genetiką. Logiška ir paprasta? Tai, kas vyko užkulisiuose, buvo nepaprasta. Nutarimas „Dėl molekulinės biologijos ir molekulinės genetikos raidos skatinimo priemonių ir pasiekimų pritaikymo liaudies ūkyje“ buvo tik visuomenei matoma viršūnėlė. Sovietų Sąjunga buvo atsilikusi molekulinėje biologijoje. Stalino ir net Chruščiovo laikais genetika buvo smerkiama kaip „buržuazinis pseudomokslas“. Planavusioje ūkį ir jo plėtrą sistemoje valstybės vadovų sprendimai buvo ypač reikšmingi raidos kryptims. Valdžią vytis progresą paragino anaiptol ne medicinos ar „liaudies ūkio“ pažangos siekimas. Mokslininkai stebėjo Vakaruose kuriamas DNR technologijas. Naujos molekulinės metodikos žadėjo, jog genuose koduojamą informaciją bus galima programuoti patiems. Tokios galimybės ir moksle, ir jo taikyme būtų revoliucinės, o be valstybės paramos jas bus galima matyti tik šiaip ne taip gautuose užsienio mokslo žurnaluose. Ypač svarų vaidmenį atliko jaunas akademikas, biochemikas Jurijus Ovčinikovas [2]. Jis suprato: geriausia lošti numatomo naujoviško biologinio ginklo korta. Tokį būtų galima sukurti tik šiuolaikinėmis technologijomis. Ne visi kariškiai, pasitikintys jau turimu branduoliniu ginklu, matė tokį poreikį. Tačiau galbūt Šaltojo karo priešininkas, JAV, jau kuria panašų ginklą [2, 5]!? Vadovybė ir pats Brežnevas buvo įtikinti; karinis ir civilinis sektoriai gavo nurodymą plėtoti naująsias biotechnologijas. 1971–73 metais pasirašyti slapti nutarimai įkurti naują struktūrą modernaus puolamojo biologinio ginklo kūrimui. Biologinio ginklo klausimus anksčiau prižiūrėjo Gynybos ministerija. Tačiau naujoji struktūra iš pažiūros turėjo būti civilinė: būsią lengviau maskuoti jos tikrąjį tikslą, bus matomi tik „niekuo dėti“ rezultatai. Taip įkurtas „Biopreparatas“, milžiniškas iš pažiūros taikioms reikmėms skirtų tiriamųjų ir gamybinių įmonių kompleksas [2]. Tačiau jo aukščiausioje vadovybėje ir kitose grandyse dirbo nemaža kariškių, kuriems tekdavo apsimesti civiliais [3].
Tuo pat metu, 1972 m., Sovietų Sąjunga pasirašė Konvenciją dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo. Pirmasis straipsnis skelbia: „Kiekviena valstybė – šios Konvencijos Šalis pasižada niekada ir jokiomis aplinkybėmis netobulinti, negaminti, nekaupti ir kaip nors kitaip neįsigyti ir neturėti: 1) mikrobinių ar kitų biologinių medžiagų ar toksinų, nepaisant jų kilmės ar gamybos metodo, tokių tipų ir tokiais kiekiais, kurie negali būti pateisinami profilaktiniais, apsauginiais ar kitais taikingais tikslais; 2) ginklų, įrengimų ar pristatymo priemonių, skirtų tokių medžiagų ar toksinų panaudojimui priešiškiems tikslams arba per ginkluotą konfliktą“ [6]. Konvencija turėjo būti ratifikuota 1975 m., kaip ir įvyko. Tad naujoji sovietinė biologinio ginklo programa buvo didelio masto, gerai suplanuotas jos pažeidimas, ir akiplėšiškas, ir labai gerai slepiamas nuo pašalinių akių. Ypač svarbus „Biopreparatui“ buvo slaptumas, užtikrinamas keliais lygiais. Ginklą kuriantis slaptas („uždaras“) institutas turėjo „atvirąją legendą“, esą visa jo veikla skirta taikioms reikmėms. Didžioji dalis darbuotojų tik ją ir žinojo. „Uždaroji legenda“ pripažino vykstant gynybai skirtus tyrimus; taip galėjo manyti gilesnę prieigą turintys darbuotojai. Tikrasis, puolamosios paskirties biologinio ginklo kūrimo tikslas buvo žinomas tik nedaugeliui. Buvo dar griežtesnis saugumo lygmuo, kuriame paaiškėdavo apie programos „Ferment“ tikslus: kurti biologinį ginklą genų inžinerijos pagalba, arba apie paprogrames, skirtas, pavyzdžiui, neuroreguliacinių peptidų koviniam pritaikymui [2, 3]. Vienos „Biopreparato“ įstaigos iš tiesų tobulino ir kaupė biologinį ginklą. Nemaža dalis šių darbų, kaip juodligės, tuliaremijos ar maro sukėlėjų atsargų kūrimas, reikalavo kruopščių pastangų, tačiau tai nebuvo moderniausių molekulinių technologijų „pasiekimai“. Pramoniniai mastai buvo įspūdingi: prireikus pajėgumai galėjo pasiekti kelis tūkstančius patogenų tonų per metus. Vyko ir išradingesnės paieškos – tirtas virusų, reguliacinių peptidų potencialas, kurti rekombinantiniai (turintys iš kelių šaltinių sujungtą genetinę medžiagą) virusai, genų modifikacijos būdu naujas savybes įgijusios bakterijos. Tikėtina, daugelis šių tyrimų nespėjo tapti praktiškai taikoma ginkluote [2]. Gremėzdiškoje „Biopreparato“ struktūroje buvo įstaigos, taip pat ir atviri (neįslaptinti) institutai, kurios atliko fundamentinius ar taikomuosius tyrimus, tiesiogiai neskirtus ginklų kūrimui. Bet ir šie rezultatai galėjo būti pritaikomi „pagal poreikį“. Išspausdinti memuarai ir tyrimai leidžia teigti, jog toks taikus buvo ir Vilniaus institutas.
Knygos „Biohazard“ (Ken Alibek & Steven Handelman, 1999) [3] gale yra sąrašas „Sovietinės organizacijos, institutai ir objektai, dalyvavę biologinio ginklo tyrime, kūrime ir gamyboje 1973–1990 metais“, o jame: „Vilnius, Lietuva, Imunologijos institutas. Tyrė fermentus molekulinės biologijos ir genų inžinerijos tyrimams bei plėtojo jų gamybos technologijas. Rezultatai be instituto atstovų žinios buvo naudojami kurti genetiškai pakeistus ginklus kituose objektuose“. Imunologijos institutas Vilniuje buvo įkurtas tik 1990 m. [7]. Tačiau veiklos pobūdis puikiai atitinka Taikomosios enzimologijos instituto aprašymą [1]. Knygos autorius kadaise buvo „Biopreparato“ direktoriaus pavaduotojas (ir tuomet buvo vardu Kanatžanas Alibekovas). Gali būti, jog perbėgęs į JAV ir nebegalėdamas remtis dokumentais, tiesiog supainiojo pavadinimą. O štai kita ištrauka: „Kai 1990 m. kovo 11-ąją Lietuva paskelbė nepriklausomybę, generolas Volkovas iš Gosplano savo kabinete sušaukė Sveikatos apsaugos ministerijos ir kitų su mūsų programa susijusių organizacijų vadovybės atstovų skubų susitikimą. – Mums reikia žinoti, kokius projektus Lietuvoje, Estijoje ir Latvijoje remia jūsų institucijos,– tarė jis. Būtume turėję nutraukti jų finansavimą, nes Kremlius Baltijos šalims taikė ekonominį spaudimą. „Biopreparatas“ Lietuvoje turėjo keletą civilių vadovaujamų objektų. Vienas jų buvo šiuolaikiškiausia laboratorija Sovietų Sąjungoje mano pirmtako generolo Anatolijaus Vorobjovo dėka, kuriam taip patiko važinėti į Pabaltijį, jog jis paskyrė daugiau nei 10 mln. dolerių pirkti sudėtingai vakarietiškai įrangai. Vilniaus laboratorija buvo vienintelė įmonė Sąjungoje, naudojusi genų inžinerijos technologijas gaminti interferoną, natūralios kūno imuninės sistemos sudėtinę dalį, naudotą gydyti hepatitą B ir kelis vėžio tipus. Jei ji būtų užsidariusi, mūsų Partijos viršūnėlės būtų netekę dalies joms įprasto aukščiausios kokybės gydymo. Įsakymas nutraukti finansavimą buvo duotas, bet po to atšauktas. Net mūsų politiniai vadovai nesugebėjo nesvyruodami laikytis savo sprendimų.“ Nėra nurodytas įstaigos pavadinimas. Tačiau žinome, jog Taikomosios enzimologijos institute sukurtos interferonų gamybos technologijos [1]. Medicininės paskirties rekombinantinių baltymų gamyba institute 1984 m. pradėta ir išplėtota dėl jo vadovo parodytos iniciatyvos [4]. (Tokių technologijų dėka žmogui labiausiai tinkamus žmogiškus baltymus, pavyzdžiui augimo hormoną, sintetina genų inžinerija pakeisti mikroorganizmai – bakterijos arba mielės).
Rimtoje ilgoje studijoje „The Soviet Biological Weapons Program: a History“ (Raymond A. Zilinskas & Milton Leitenberg, 2012) [2] Vilniaus institutui skirtas toks tekstas: „Nors visi Biopreparato institutai, užimti „tikruoju“ darbu, buvo uždari, kelios susijusios specializuotos tyrimo institucijos tokios nebuvo. Vienas su Biopreparatu susijęs institutas buvo ypač gyvybiškai svarbus. Septyniasdešimtųjų pabaigoje Sovietų Sąjungoje buvo itin ribotas restrikcijos fermentų, būtinų genų inžinerijos darbams, tiekimas. Gelbėdamiesi iš padėties tyrėjai kolekcionavo šiuos fermentus gaminančias bakterijas ir kūrė išgavimo bei gryninimo protokolus. Įstaigos keisdavosi mokslininkų ir jų tiekiamų fermentų sąrašais. Šie neformalūs mainai leido molekuliniams biologams vieniems iš kitų įsigyti kai kurių reikiamų restrikcijos fermentų. Tokio primityvaus tiekimo nepakako Biopreparato poreikiams. Siekdamas patenkinti paklausą, Biopreparatas įkūrė fermentų tyrimo ir gamybos įmonę Vilniuje, Lietuvos SSRS, pavadintą Sąjunginiu taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institutu. Vadovaujamas Arvydo Janulaičio, institutas tiekė restrikcijos ir kitus svarbius fermentus tyrimų laboratorijoms ir pramonės įmonėms visoje Sovietų Sąjungoje. Biopreparatas instituto „kuratore“ paskyrė Liudmilą Petrovą. Tais laikais kuratorius prižiūrėdavo įstaigą, bet neatsakydavo už jos veiklą. Petrova, nežymi Biopreparato valdininkė, buvo ištekėjusi už ypatingai įtakingo A. Vorobjovo. Kadangi tai buvo atviras institutas, niekas iš jo darbuotojų išskyrus Petrovą nežinojo, kuo iš tiesų užsiima jo svarbiausias klientas. (Kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, Sąjunginis taikomosios enzimologijos mokslinių tyrimų institutas buvo pervadintas Biotechnologijos institutu „Fermentas“ ir greitai perėmė vakarietiškas gamybos praktikas ir rinkodaros įgūdžius. „Fermentas“ tapo itin sėkminga biochemijos plėtros ir gamybos įmone, parduodančia savo gaminius visame pasaulyje).“ Belieka pridurti, jog „Fermentas“ 2010 m. integruotas į „Thermo Fisher Scientific“, o medicininės paskirties baltymų gamyba pagimdė įmonę, 2004 m. įjungtą į kompaniją „Teva“. Taigi, šiuo keliu į Lietuvą atėjo ir čia darbo vietas kuria stambios tarptautinės biotechnologijų ir farmacijos kompanijos. „Northway Biotechpharma“ irgi kilo iš buvusių Taikomosios enzimologijos instituto darbuotojų iniciatyvos. Pradinio instituto dalis, užsiėmusi fundamentalesniais tyrimais, tapo Biotechnologijos institutu, kuris 2010 m. įtrauktas į Vilniaus universitetą ir 2016 m. persikėlė į Gyvybės mokslų centrą. Viena iš temų, kuriomis Biotechnologijos institutas pagarsėjo pasaulyje – genomo redagavimui tinkamų bakterinių CRISPR-Cas9 sistemų atradimas ir tyrimai [8].
Kaip teigia Lietuvos atstovai, Taikomosios enzimologijos institute įslaptintų tyrimų nebuvo [4]. Tiesa, 1985 m. ketinta paversti jį uždaru ir galbūt taip užsitikrinti geresnį aprūpinimą, tačiau darbuotojai ir vadovai nesusitaikė su perspektyvų netekimu. Uždarų institutų tyrėjai negalėjo skelbti didžiosios savo pasiekimų dalies pasaulinėje mokslo spaudoje. Sovietų Sąjungos gyventojams ir taip buvo sunku išvykti į užsienį, o „slaptieji“ darbuotojai prarasdavo ir šias retas galimybes [2]. Vilniaus institutas teikė pirmenybę laisvam dalyvavimui viso pasaulio mokslo bendruomenėje. Buvo ir techninių sunkumų. Uždarų įstaigų darbuotojų biografijos būdavo kruopščiai tikrinamos KGB [3], kad į jas nepatektų žmonės, laikomi nepatikimais dėl klasinės kilmės, žydų tautybės ar prasižengimų [5]. Tremtį ir pasipriešinimą išgyvenusioje Lietuvoje esančiame, be suvaržymų priėmusiame darbuotojus institute „netinkamos“ biografijos buvo dažnos, tad įslaptinus vienus būtų tekę atleisti, o kiti būtų išėję patys [4]. Galima apibendrinti, jog Sovietų Sąjungos nuosavais sumetimais prie Vilniaus įsteigtas institutas vykdė neįslaptintus, su ginkluote tiesiogiai nesusijusius, naujoviškus tyrimus ir gamybą. (Šiais laikais sunku patikėti, bet Maskva pirmiausia buvo suinteresuota jau patikrintų Vakarų technologijų atkartojimu, o naujovės buvo pačių darbuotojų siekis [4]). Produkcija buvo kokybiška ir taip vertinama, jog pati Maskva nedrįso instituto pajudinti nė pirštu, netgi jame susikūrus itin aktyviai Sąjūdžio grupei. Tačiau žirklėmis sukirpti ir tuomet pasiūti galima ką panorėjus, tad ir instituto randamos bei gaminamos „molekulinės žirklės“ – genų inžinerijai taikomi fermentai – buvo panaudojamos ne tik mokslo tyrimams ir taikiai biotechnologijai, bet ir karinėje pramonėje. Nepaisant kokiais ketinimais kadaise rėmėsi institutą įkūrusi valdžia Maskvoje, jo realus įdirbis leido pergyventi visą žlungančią Sąjungą ir iš tiesų tapti pasaulinio progreso dalyviais. Po 1991 m. Sausio įvykių atsisakyta Maskvos finansavimo ir persitvarkyta pagal vakarietišką verslo ir mokslo modelį. Taikomosios enzimologijos instituto pagimdytos verslo ir mokslo įstaigos išsikovojo vietą tiek pasaulinėse rinkose, tiek moksle [1, 4]. Lietuvoje ir taikomoji biotechnologija, ir teoriniai molekulinės biologijos tyrimai skaidrūs, atviri pasauliui bei skirti plėsti pažinimą ir kurti gerovę. Tuo tarpu Sovietų Sąjungos biologinio ginklo programa 1986–90 metais pasiekė klestėjimo viršūnę ir tapo labiausiai išplėtota kada nors pasaulyje buvusia tokia programa. Jos nekliudė tarptautinės derybos bei susitarimai dėl nusiginklavimo ir ginkluotės kontrolės. Sąjunga tiesiog neprisipažino turinti tokios rūšies ginklą. Vakarai neturėjo išsamių įrodymų apie konvencijas pažeidžiančią naujos kartos sovietų ginkluotę, jos mastus ir užmojus, nors po 1979 m. Sverdlovsko juodligės epidemijos kilo pirmų įtarimų [2]. „Biopreparatui“ bei visai sovietų, o vėliau Rusijos biologinio ginklo programai didžiausią smūgį sudavė ne Šaltojo karo priešininkai ar jų žvalgybos. Amoralūs tikslai, įtarumu ir apgaule persmelkta veikla tapo nepakeliami dalies darbuotojų sąžinei. 1989 m. iš Paryžiaus į Sąjungą nesugrįžo Ypač grynų biopreparatų instituto Leningrade įkūrėjas Vladimiras Pasečnikas. Jis svajojo ne apie tokį kelią moksle, o atsidūrė padėtyje, kurioje biologinio ginklo kūrimas ir tobulinimas buvo, rodosi, nebeišvengiamas. Šio vieno žmogaus pasirinkimas sudrebino visą sistemą [2]. Prasidėjo tarptautinės inspekcijos; joms bevykstant, apsisprendė pulkininkas K. Alibekovas, buvęs antruoju asmeniu „Biopreparato“ vadovybėje. Jis demobilizavosi ir slapčia išvyko jau iš Rusijos 1992 m.; parašė prisiminimus [3] ir iki šiol užsiima mokslo projektais bei konsultuoja biologinės gynybos klausimais. 1992 m. į Vakarus perbėgo Sergejus Popovas, dirbęs „Vektoriuje“ ir Obolenske [2]. Daug informacijos atskleidė mikrobiologas Igoris Domaradskis, tiesiog Maskvoje 1995 m. išleidęs atsiminimus apie biologinio ginklo kūrimą [5] (stebėtina, be nepataisomų pasekmių sau pačiam). Nuo 1993 metų Rusijoje draudžiama kalbėti apie tai, kas buvo įslaptinta iki 1992-ųjų. Prezidentas Jelcinas pripažino egzistavus puolamojo pobūdžio biologinio ginklo programą, tačiau vėlesnėje Rusijoje tai vėl imta neigti [2]. Nors daugybė buvusio „Biopreparato“ įmonių ir tyrimų buvo paveikti lėšų trūkumo, padidėjusio tarptautinio dėmesio, spaudimo ir paramos pertvarkyti pajėgas taikiems tikslams, Rusijos ketinimai ir darbai šioje srityje kelia daug klausimų [9]. Galbūt ten jauniems biotechnologams, medikams, biochemikams ir dabar tenka rinktis tarp darbo žmonių labui ar žmonių naikinimo priemonių, pridengiamų keistai suprasto patriotiškumo šūkiais. Literatūra: 1. Instituto istorija, Vilniaus universiteto Biotechnologijos institutas. 2. Leitenberg, Milton, Zilinskas, Raymond A. & Kuhn, Jens H. The Soviet biological weapons program: a history. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press, 2012. 3 (a). Alibek, Ken & Handelman, Stephen. Biohazard: the Chilling True Story of the Largest Covert Biological Weapons Program in the World-Told from the Inside by the Man who Ran it. New York: Random House, 1999. 3 (b). Алибеков (Алибек) Канатжан (Кен), Хендельман Стивен. Осторожно! Биологическое оружие! Москва: Городец, 2003. 4. Nuo mokslo atradimų iki pasaulinės kompanijos: „Fermento“ istorija. UAB „Fermentas“, 2010. 5 (a). Домарадский, Игорь Валерианович. Перевёртыш. Москва, 1995. 5 (b). Domaradskij, Igor V. & Wendy Orent. Biowarrior: inside the Soviet/Russian biological war machine. Amherst, N.Y: Prometheus Books, 2003. 6. 1972 metų Konvencija dėl bakteriologinių ir toksinių ginklų kūrimo, gamybos ir saugojimo uždraudimo bei jų sunaikinimo. 8. Gasiunas, G., R. Barrangou, P. Horvath, & V. Siksnys. Cas9-CrRNA Ribonucleoprotein Complex Mediates Specific DNA Cleavage for Adaptive Immunity in Bacteria. Proceedings of the National Academy of Sciences 109, no. 39 (2012 September 25): E2579–86. 9. Ackerman, Gary. Ominous Biosecurity Trends under Putin. Nature 555, no. 7695 (2018 March): 162–63. |