Kaip per 1912 m. olimpines žaidynes pradingo maratono bėgikas: 50 metų buvo laikomas dingusiu be žinios, nors pasiekė neįtikėtiną rekordą

Švedijoje šis japonas 50 metų buvo laikomas asmeniu, dingusiu be žinios.Tiesa, čia iškart turime pažymėti – toks jo statusas buvo tik Švedijoje. Pats bėgikas ilgai net nežinojo, kad yra dingęs.

O kai situacija paaiškėjo, šis bėgikas pagerino rekordą – tiesa, ne tokį, kuris įtraukiamas į olimpinių žaidynių rekordų sąrašus. Kas čia nutiko?

Sunki kelionė į žaidynes

1912 m. Japonija į olimpines žaidynes atsiuntė maratonininką Shizo Kanakuri ir sprinterį Yahiko Mishimą. Iš Y.Mishima medalių nebuvo tikimasi, tačiau S.Kanakuri situacija buvo kitokia.

Atrankinėse varžybose Japonijoje 20-metis studentas S.Kanakuri nubėgo 40 km per 2 valandas ir 32 minutes. Jei jis būtų bėgęs standartinę maratono distanciją – 42 km 195 m – jis greičiausiai, bėgdamas tokiu tempu, būtų pagerinęs tuometinį pasaulio rekordą.

Tačiau būtent 1912 m. Stokholmo olimpinėms žaidynėms jų organizatoriai pasirinko šiek tiek trumpesnę – 40 km – maratono distanciją, tad tokį atstumą bėgo ir S.Kanakuri.

Beje, tuo metu tarp Japonijos sportininkų vyravo įsivaizdavimas, kad kuo labiau bėgikas prakaituoja, tuo labiau jis pavargsta. Vadinasi, reikia siekti, kad prakaituojama būtų kuo mažiau.

Laikydamasis tokio požiūrio ir bandydamas kovoti su būsimu prakaitavimu, S.Kanakuri besiruošdamas atrankai tyčia stengėsi gerti kuo mažiau vandens. Tiesa, prieš pat atranką jis savo požiūrį pakeitė. Tačiau šis pavyzdys parodo, kiek mažai apie sveikatingumą žinota to meto Japonijoje.

Po pergalės atrankinėse varžybose S.Kanakuri susidūrė su viena problema po kitos. Visų pirma jam, Y.Mishimai ir dar dviem delegacijos nariams reikėjo pasiekti Švediją. Nukeliauti iš Japonijos į Švediją 1912 m. nebuvo taip jau lengva – juk lėktuvų dar nebuvo.

Tai ir buvo priežastis, kodėl tik du Japonijos sportininkai atstovavo šaliai – daugiau nusiųsti Japonija neturėjo pinigų.

S.Kanakuri ir Y.Mishima į Švediją keliavo 18 dienų. Sunkiausias kelionės etapas buvo 10 dienų kelionė geležinkeliu. Tai buvo varginanti kelionė per Rusijos imperiją, visą ją kertant iš rytų į vakarus.

Ruoštis varžyboms tokios kelionės metu sąlygos, žinoma, buvo ne pačios geriausios. Kiekvieną kartą, kai traukinys sustodavo kokioje nors stotyje, S.Kanakuri išbėgdavo iš traukinio ir bėgiojo apie stotį ratais, kol traukinys stovėjo. Tai turėjo būti įdomus vaizdas.

Sportininkams pasiekus Švediją, S.Kanakuri susidūrė su dar viena problema. Nors Švedija net ir vasarą negarsėja karščiu, būtent 1912 m. liepos 14 d., kai vyko maratono varžybos, buvo ypač karšta. Plieskė saulė, o temperatūra siekė 32 laipsnius.

Varginanti kelionė, aklimatizacijos trūkumas ir dehidratacija lėmė, kad S.Kanakuri labai prastai jautėsi dar prieš prasidedant maratonui. Tačiau, žinodamas, kad yra pirmasis sportininkas, atstovaujantis savo šaliai, jis jautė didžiulį spaudimą pasirodyti gerai, tad stojo prie starto linijos.

Nebaigtas maratonas

Iš 68 bėgikų, kurie išbėgo į maratono trasą, finišavo tik 34. S.Kanakuri tarp jų nebuvo. Nubėgęs apie 27 km – maždaug du trečdalius trasos – jis sukniubo ir trumpam prarado sąmonę, greičiausiai gavęs šilumos smūgį.

Netoli trasos gyvenusi švedų šeima pastebėjo apalpusį bėgiką. Jie įnešė jį pas save į namus ir paguldė. Čia jis, pervargęs, perkaitęs ir kentėdamas nuo dehidratacijos, tiesiog užmigo.

S.Kanakuri išsimiegojo gerai ir prabudęs jautėsi geriau. Tačiau suprato, kad bėgimas jam nenusisekė. Jis nežinojo, kad nesėkmingas bėgimas buvo ne tik jam – dar 33 maratonininkai dėl karščio irgi nesugebėjo pasiekti finišo.

S.Kanakuri buvo labai gėda dėl savo pasirodymo. Jis jautė pažeminimą. S.Kanakuri nežinojo, kiek bėgikų nepasiekė finišo, ir bijojo, kad bus vienintelis nefinišavęs bei užtrauks blogą reputaciją savo šaliai.

Tad, turėdamas du pasirinkimus – pranešti žaidynių organizatoriams apie savo likimą arba ne – jis pasirinko antrąjį.

S.Kanakuri taip greitai, kaip tik galėjo, grįžo į viešbutį, susirinko daiktus ir išvyko atgal į Japoniją, niekam nepranešęs, kas jam nutiko.

Žinoma, varžybų organizatoriai pastebėjo, kad vienas iš finišo nepasiekusių bėgikų tiesiog dingo, pakeliui tarsi ištirpo ore. Tačiau nieko padaryti jie negalėjo. S.Kanakuri likimas ir buvimo vieta liko nežinoma.

Tad jiems tiesiog teko pranešti apie žmogaus dingimą valstybės institucijoms. Kurios irgi nelabai ką galėjo padaryti, nes S.Kanakuri šalį paliko greitai ir tyliai. O pasienio kontrolė dar nebuvo tokia nuosekli kaip dabar.

S.Kanakuri oficialiai daugiau negu 50 metų Švedijoje buvo laikomas dingusiu be žinios asmeniu.

Tiesa, čia verta pripažinti, kad švedai jo per daug ir neieškojo – jei būtų stengęsi surasti, būtų pastebėję, kad jis dalyvavo 1920 ir 1924 m. olimpinėse žaidynėse. Ir 1920 m. užėmė aukštą 16-ą vietą.

1967 m. Švedijos televizijos laidos, kūrusios reportažą apie S.Kanakuri, kūrybinė komanda išvyko į Japoniją jo ieškoti. Ir jiems pavyko – jie rado S.Kanakuri, jau 75 metų senolį, jo namuose Japonijoje. Tik tuomet S.Kanakuri sužinojo, kad Švedijoje jis daugiau negu 50 metų yra dingęs be žinios.

Švedijos nacionalinis olimpinis komitetas pateikė maratonininkui pasiūlymą – grįžti į Stokholmą ir baigti maratoną. Kadangi oficialiai apie savo pasitraukimą iš lenktynių nebuvo pranešęs, jis galėjo tai padaryti.

S.Kanakuri sutiko. Jis atvyko į Švediją ir finišavo. Įveikti 1912 m. olimpinių žaidynių distanciją jam užtruko 54 metus, 8 mėnesius, 6 dienas, 5 valandas, 32 minutes ir 20 sekundžių.

„Guinness“ pasaulio rekordų knyga šį pasirodymą pripažįsta kaip ilgiausią maratoną istorijoje.

Beje, bėgiko nerimas dėl savo reputacijos nepasitvirtino. Grįžęs į Japoniją jis treniravo kitus bėgikus, perduodamas iš Europos atsineštas žinias, tarp jų ir tai, kad vis dėlto gerti vandenį prieš maratoną yra verta.

Dabar Japonijoje jis kartais vadinamas šalies „maratono tėvu“. Nuo 2004 m. „Hakone Enkiden“, vienų iš labiausiai prestižinių Japonijoje bėgimo varžybų, nugalėtojai gauna būtent S.Kanakuri vardo prizą.

Dabar situacija, kuri ištiko Japonijos bėgiką, negalėtų pasikartoti. Jau vien dėl to, kad daugelis maratonų organizatorių – tiek olimpinėse žaidynėse, tiek kituose renginiuose – laikosi principo, kad maratoną būtina įveikti per aštuonias valandas. Ilgiau užtrukę bėgikai yra laikomi nefinišavusiais.

1912 m. olimpinėse žaidynėse buvo ir kitų dalykų, kurie stebintų dabartinį žiūrovą – pavyzdžiui, tai, kad virvės traukimas buvo oficiali olimpinė sporto šaka, arba tai, kad vyko ne tik sporto, bet ir meno varžybos. Tačiau dingęs bėgikas, yra, ko gero, keisčiausias iš jų visų.

Parengta pagal „Japan Times“, Now I Know