Kodėl Prancūzijoje prieš 250 metų auginti bulves draudė įstatymai ir kaip elementari gudrybė privertė žmones šią daržovę pamilti

Bulvės Europoje atsirado XVI a. Jas iš Pietų Amerikos parsivežė ispanai. Iš pradžių jos buvo auginamos ir platinamos kaip dekoratyviniai augalai, bet po kurio laiko pastebėta, kad jų gumbai tinka maistui.

XVII a. bulvės pradėtos plačiai auginti maistui, pirmiausia Ispanijoje ir Airijoje. Iš pradžių jų patiekalai buvo patiekiami tik ant didikų stalų, vėliau jos plito ir plačiau.

Visgi valstiečiai daugelyje Europos šalių keistu nauju augalu ilgą laiką nepasitikėjo ir bulves augino tik kaip gyvulių pašarą. Ypač bulvėmis nepasitikėjo prancūzai. Daugeliui Prancūzijos valstiečių atrodė, kad šis augalas gali būti nuodingas.

Pradėjo sklisti gandai, kad bulvės sukelia raupsus ir kitas grėsmingas ligas. Tad išaugintas bulves valstiečiai atiduodavo gyvuliams, net ir didžiausi skurdžiai bijojo jas valgyti patys.

Kitose šalyse, kur egzistavo panašios baimės, valdžia imdavosi priemonių su jomis kovoti. Pavyzdžiui, Prūsijos karalius Frydrichas II-asis įsakė valstiečiams auginti bulves, priešingu atveju grasindamas netgi fizinėmis bausmėmis.

Bet Prancūzijoje tokia baime persiėmė ir valdžia. 1748 m. Prancūzijos parlamentas uždraudė bulvių auginimą, motyvuodamas tuo, kad jos sukelia raupsus.

Bulvių draudimas išsilaikė ilgiau negu 20 metų. Daugiausia prie to, kad jis būtų panaikintas, prisidėjo garsus prancūzų gydytojas Antoininas Auguste's Parmentier, kuris, būdamas karo mediku, vykstant Septynerių metų karui buvo prūsų paimtas į nelaisvę.

Įkalintas Parmentier ir jo likimo draugai buvo maitinami tik bulvėmis. Savo dideliam nustebimui, jis suprato, kad nei jam, nei drauge į nelaisvę paimtiems prancūzams nuo tokios mitybos nenutiko visiškai nieko blogo.

Grįžęs į Prancūziją Parmentier ėmė raginti valdžią, kad draudimas auginti bulves būtų panaikintas.

Nors ilgai nemaža dalis prancūzų tam priešinosi, 1772 m. Paryžiaus medicinos fakultetas oficialiai paskelbė, kad bulvės yra valgomos, o netrukus draudimas auginti bulves išties buvo panaikintas.

Pasipriešinimas kurį laiką tęsėsi. Parmentier tuo metu buvo vaistininkas vienoje Paryžiaus ligoninių, ir religinė bendruomenė, kuriai priklausė ligoninės sodas, neleido jame auginti bulvių. Galiausiai Parmentier kuriam laikui buvo netgi pažemintas pareigose.

Bet bulvių populiarumas Prancūzijoje greitai ėmė augti. Prie to prisidėjo ir tai, kas dabar būtų vadinama viešųjų ryšių akcijomis.

Parmentier organizavo vakarienes, kuriose dalyvavo tokie garbūs svečiai kaip Benjaminas Franklinas ir kurių metu buvo patiekiami bulviniai patiekalai.

Be to, jis nurodė sklypą, kuriame augino bulves, dieną apsupti sargybiniais, kad atrodytų, jog jie saugo kažką vertinga, o naktį sargybinius patraukti. Taip jis norėjo pasiekti (ir pasiekė), kad žmonės per naktį išvogtų bulvių sodinukus, o vėliau patys įsitikintų jų nauda.

1785 m., kuomet buvo labai prasto derliaus metai, būtent bulvės dalį šiaurės Prancūzijos išgelbėjo nuo bado.

Po 20 metų bulvės jau buvo auginamos masiškai, netgi karališkuosiuose Tiuilri rūmų Paryžiuje soduose. Juose gėlynai ir egzotinių augalų auginimo plotai buvo paversti bulvių laukais.

Parengta pagal „France Connexion“, „Perry Ponders“.