Senovinis kapas atskleidė visai kitą vaizdą - moterų vaidmuo senovėje buvo kitoks, nei dabar įsivaizduojame

Tyliai sėlindami Andų kalnų dykuma, senovės medžiotojų-rinkėjų grupė seka paskui vikunijų (kupranugarinių šeimos porakanopis žinduolis, laukiniai alpakų protėviai, lrytas.lt past.) bandą. Tada vienu metu prisitaiko – ir iš tolo paleidžia ietis, pataikydami į kai kuriuos žvėris, o likusius išbaidydami. Tada patyrę medžiotojai – tiek moterys, tiek vyrai – eina patikrinti medžioklės laimikio.

Toks šiek tiek hipotetinis scenarijus gerokai prieštarauja įprastam tokių medžiotojų-rinkėjų bendruomenių įsivaizdavimui: paprastai manoma, kad senovėje vyrai medžiojo stambius gyvūnus, o moterys rinko žoleles ir augalus.

Tačiau neseniai atrastas 9000 metų senumo medžiotojos kapas – ir kitų medžiotojų kapų analizė – rodo, kad ankstyvųjų laikų medžiotojų bendruomenių moterys bent jau Amerikoje medžiodavo didelius gyvūnus taip pat, kaip ir vyrai, skelbia moksliniame žurnale „Science Advances“ publikuotas tyrimas.

„Šios išvados tarsi pabrėžia idėją, kad lyčių vaidmenys, kuriuos šiandien visuomenėje laikome savaime suprantamais dalykais – arba kuriuos daugelis laiko savaime suprantamais – gali būti ne tokie įprasti, kaip kai kurie galvoja“, – sako pagrindinis tyrimo autorius ir Kalifornijos universiteto antropologas Randy Haasas.

2013 m. jis kasinėjo Andų kalnuose – kai netoliese esančios pietinės Peru Mulos Fasiri bendruomenės gyventojas pranešė, kad netoliese esama šimtų senovinių akmens įrankių. Praėjus penkeriems metams, užsitikrinęs finansavimą ir bendradarbiaudamas su vietos gyventojais, R.Haasas ir jo komanda pradėjo kasinėti tą vietą, kuri tapo žinoma kaip Wilamaya Patjxa.

2018 m. tyrėjai ten aptiko šešis žmonių palaidojimus (dar daugiau atrado 2019 m.). Dviejuose iš šešių palaidojimų taip pat buvo medžioklės įrankių – tačiau vienas buvo ypač įdomus.

Šeštajame kape, kuris datuojamas maždaug 9000 metų, mokslininkai aptiko daug įvairių radinių, įskaitant medžioklės įrankių rinkinį su ietigaliais. Manoma, kad čia yra palaidoti medžiotojai-rinkėjai, kurie, remiantis dantų tyrimais, mirė būdami 17-19 metų. „Tęsiant kasinėjimus, žmonės pradėjo sakyti – oho, jis turėjo būti puikus medžiotojas, tikrai svarbus asmuo bendruomenėje“, – pasakoja R.Haasas.

Istoriją iškreipiantis šališkumas

Arizonos universiteto antropologijos profesorius ir tyrimo bendraautorius Jamesas Watsonas pirmasis pasiūlė versiją, kad kape būta visai ne vyro. Jis ištyrė medžiotojų rinkėjų kaulus ir nurodė, kad griaučiai gali būti moters – nes jie yra mažesni, palyginus su kitais, esančiais šiame regione. Ir iš tiesų – išsami dantų baltymų analizė patvirtino, kad tai yra moteris.

Bet tada Haasas ir jo komanda pradėjo svarstyti: ar tai vienkartinis medžiotojos moters atvejis – ar tai yra didesnio masto senovės Amerikos gyventojų elgesio modelio dalis? Norėdami tai išsiaiškinti, jie peržvelgė mokslinę literatūrą apie kitus medžiotojų ir rinkėjų palaidojimus iš vėlyvojo pleistoceno (kuris baigėsi maždaug prieš 11 700 metų) ir ankstyvojo holoceno (kuris prasidėjo maždaug prieš 12 000-11 500 metų) laikų.

Komanda identifikavo 429 griaučius iš 107 senovinių kapų visoje Amerikoje. 27 iš šių asmenų – 11 moterų (įskaitant naujai atrastąją) ir 15 vyrų – buvo palaidoti kartu su medžioklės įrankiais. Tolesnė statistinė analizė parodė, kad tarp 30 ir 50 proc. medžiotojų šiose populiacijose buvo moterys.

„Matome, kad moterų ir vyrų palaidojimai lygiai taip pat gali būti siejami su medžioklės įrankiais“, – sako R.Haasas.

„Autoriai pateikia įtikinamą argumentą, kad ši moteris greičiausiai buvo stambių gyvūnų medžiotoja – ir kad tokia jos veikla nėra visiškai neįprasta visose čiabuvių populiacijose“, – sako Nevados universiteto Antropologijos katedros docentė Marino Pilloud, nedalyvavusi tyrime. – Jei tie patys artefaktai būtų rasti prie vyro griaučių, nekiltų klausimų, kad tas asmuo buvo medžiotojas“.

Daugelis kultūrų neturėjo – o ir dabar neturi – tokio lyčių poliškumo, „koks dominuoja mūsų šiuolaikinėje Vakarų kultūroje“, sako M.Pilloud.

Nėra aišku, ar medžiotojų-rinkėjų moterys kitose pasaulio vietose taip pat reguliariai dalyvaudavo medžioklėse – tačiau visiškai įmanoma atrasti panašių radinių kitur, sako mokslininkė. Taip pat būtų įdomu sužinoti apie šios moters dietą – ir palyginti su kitų šios apylinkės (ar panašių apylinkių) moterų dietomis – nes būtų įdomu sužinoti ar ji valgė maistą, panašesnį į kitų vyrų – ar į kitų moterų, sako mokslininkė.

„Šis tyrimas turėtų padėti įtikinti žmones, kad moterys dalyvaudavo medžioklėse“, – sako tyrime taip pat nedalyvavusi Binghamtono universiteto antropologijos docentė Kathleen Sterling.

Tiesą sakant, tuo metu medžioklėje naudoti metodai ir socialinių grupių dydis „reiškia, kad tokią galimybę visą laiką reikėjo turėti omenyje, nes dauguma vyresnių vaikų ir suaugusiųjų turėjo būti reikalingi kaip varovai, genantys laukinių gyvūnų bandas į uolų prarajas ar spąstus – arba mėtantys ietis į pro šalį bėgančias bandas“, – sako mokslininkė.

Amžius tikriausiai buvo svarbesnis už lytį – kai kalbama apie tai, kas medžiojo šiose visuomenėse – tačiau „mūsų mums lyčių rolės yra tokios stiprios, kad ne visi tuo gali patikėti“, – pastebi ji.

Vis dėlto, jei asmuo yra palaidotas su medžioklės įrankiais, tai nebūtinai reiškia, kad asmuo buvo medžiotojas – tai tiesiog reiškia, kad tuometinė visuomenė manė, jog tikslinga į kapą dėti tokius daiktus, teigia K.Sterling. Bet kai medžioklės įrankiai randami vyrų palaidojimuose, vyrai paprastai laikomi medžiotojais.

Taigi, „turėtume daryti tą pačią prielaidą apie medžioklės įrankius, palaidotus ir moterų kapuose – nebent turime rimtų priežasčių sakyti kitaip“, – apibendrina ji.

Parengta pagal „Live science“.