Lemtingoji 1963 m. lapkričio 22-oji: ką dabar žinome apie J.F.Kennedy mirtį?

J.F.Kennedy nužudymas buvo ketvirtasis sėkmingas pasikėsinimas į prezidentą per JAV istoriją. Šį nužudymą iki šiol supa įvairios sąmokslo teorijos, kurias didele dalimi lėmė tai, kad žudikas pats buvo nužudytas, nespėjęs nieko paaiškinti.

Portalas 15min primena, kas įvyko tą dieną, kas klostėsi po to ir kas apie JFK mirtį yra žinoma dabar.

Paskutinė JFK diena

Į Dalasą J.F.Kennedy atvyko siekdamas kelių tikslų. Viena vertus, jis norėjo padėti išspręsti vidinius nesutarimus tarp Teksaso demokratų partijos atstovų.

Kita vertus, jis taip pat norėjo žengti pirmuosius žingsnius ruošdamasis 1964 m. prezidento rinkimų kampanijai. J.F.Kennedy 1960 m. Teksaso valstijoje laimėjo labai nedideliu skirtumu ir žinojo, kad ši valstija jam labai svarbi, jei nori būti perrinktas.

Apie numatomą kelionę paskelbta 1963 m. rugsėjį, o tikslus planas patvirtintas kelios dienos prieš vizito pradžią. J.F.Kennedy prezidentiniu kortežu turėjo vykti iš oro uosto į vietą, kur turėjo įvykti susitikimas su Dalaso verslininkais ir visuomenės atstovais.

Siekiant, kad atvykusį prezidentą galėtų išvysti kuo daugiau Dalaso gyventojų, J.F.Kennedy, jo žmona Jacqueline, prezidentą priėmęs Teksaso valstijos gubernatorius Johnas Connaly ir jo žmona Nellie vyko atviru prezidentiniu limuzinu.

Maršrutas tyčia buvo suplanuotas taip, kad prezidentą pamatytų kuo daugiau miestiečių. Automobilis važiavo lėtai, visos kelionės metu prezidentas ir žmona šypsojosi bei mojavo susirinkusiai didžiulei miniai, nenutuokdami, kas jų laukia.

Maždaug 12 val. 30 min, vietos laiku Johno F.Kennedy prezidentinis kortežas važiavo per Dealey aikštę Dalaso centre. Staiga nuaidėjo trys šūviai. Juos girdėjo daugelis susirinkusių aplinkui.

Pirmasis šūvis nebuvo taiklus, bet du likę buvo tikslūs. Antroji kulka pataikė į nugarą, o trečiasis šūvis, perskrodęs galvą, prezidentą sužeidė mirtinai.

Prezidento kraujas ir smegenys aptaškė kitus mašinoje buvusius žmones ir netgi kortežą saugojusius pareigūnus. Supratus, kas įvyko, automobilis pakeitė kelionės kryptį ir ėmė skubėti į artimiausią ligoninę.

„Visą kelią į ligoninę aš buvau pasilenkusi prie jo ir kalbėjau: Džekai, Džekai, ar tu mane girdi? Aš tave myliu, Džekai. Aš laikiau jo galvos viršų prispaudusi, taip bandydama neleisti smegenims iškristi iš kaukolės“, – vėliau pasakojo J.Kennedy.

Prezidento gyvybės išgelbėti šansų nebebuvo. Netrukus nustojo plakti širdis, ir į ligoninę atvykusiam J.F.Kennedžio asmeniniam gydytojui neliko nieko kito, kaip tik pranešti apie prezidento mirtį.

Mirtis paskelbta maždaug pusvalandis po pasikėsinimo. Mirties liudijime gydytojas nurodė, kad prezidento mirties priežastis yra šautinė žaizda galvoje. J.F.Kennedy amžius mirties dieną buvo vos 46 metai.

Teksaso gubernatorius J.Connally, sėdėjęs tiesiai prieš prezidentą, taip pat buvo sunkiai sužeistas, bet liko gyvas.

JAV viceprezidentas Lyndonas Johnsonas. Kuris važiavo tame pačiame korteže, bet kitu automobiliu, apie 14 val. 39 min. prisiekė kaip 36-asis JAV prezidentas.

Jis prisiekė prezidentiniame „Air Force One“ lėktuve, šiam ruošiantis kilti skrydžiui į Vašingtoną. Priesaiką stebėjo apie 30 žmonių, tarp jų ir JFK našlė Jacqueline, kuri vis dar dėvėjo drabužius, aptaškytus savo vyro krauju.

Kitą dieną Lyndonas Johnsonas paskelbė lapkričio 25 d. nacionaline gedulo diena. Tą dieną šimtai tūkstančių žmonių Vašingtono gatvėse stebėjo, kaip nužudyto prezidento kūnas yra gabenamas iš Kapitolijaus į Šv. Mato katalikų katedrą mišioms. Po to J.F.Kennedy buvo palaidotas Arlingtono karių kapinėse, o ant jo kapo įžiebta amžinoji ugnis.

Žudikas prieš tai gyveno SSRS

Po išpuolio praėjus kiek daugiau nei valandai, Dalaso policija areštavo įtariamą žudiką Lee Harvey Oswaldą, buvusį JAV jūrų pėstininką, kuris trejus metus praleido SSRS. Jis buvo apkaltintas prezidento bei policijos pareigūno J. D. Tippito nužudymu.

L.H.Oswaldas gimė 1939 m., 1956 m. tapo jūrų pėstininku, 1959 m. buvo paleistas į atsargą. Po devynių dienų jis išvyko į SSRS, kur nesėkmingai bandė tapti šios šalies piliečiu. Jis dirbo Minske, o 1962 m. jam buvo leista grįžti į JAV su žmona ir kūdikiu.

1963 m. L.H.Oswaldas nusipirko pistoletą ir šautuvą, o vėliau nuvyko į Naująjį Orleaną, kur įkūrė Fideliui Castro palankios organizacijos „Garbingas žaidimas Kuboje“ padalinį.

1963 m. rugsėjį jis lankėsi Meksikoje, kur, manoma, bandė gauti vizą kelionei į Kubą arba grįžimui į SSRS. Spalį jis grįžo į Dalasą ir įsidarbino Teksaso mokykloms skirtų knygų saugykloje.

Lemtingus šūvius L.H.Oswaldas paleido iš šios saugyklos pastato, pro kurį važiavo prezidentinis kortežas, šeštojo aukšto. Jis žinojo, kad tame aukšte vyksta remontas ir žmonių nebus.

Pamatęs, kad pasikėsinimas pavyko, jis išmetė šautuvą ir paliko pastatą prieš pat policijai jį uždarant.

L.H.Oswaldas įtariamuoju tapo beveik iškart – atsirado liudininkas, kuris buvo prie pastato ir matė pro langą besitaikantį vyrą. Numestas šautuvas netrukus buvo rastas, L.H.Oswaldo išvaizdos aprašymas buvo perduotas aplinkiniams policininkams.

L.H.Oswaldas sėdo į taksi ir grįžo namo, kur persirengė bei greit išėjo. Praėjus mažiau negu valandai po J.F.Kennedy nužudymo, L.H.Oswaldas nužudė jį apklausti norėjusį policininką J.D. Tippitą, paleidęs šiam keturis pistoleto šūvius į galvą.

Dar po pusvalandžio jis buvo areštuotas netoliese esančiame kino teatre, kur bandė slėptis.

Sulaikomas jis priešinosi ir pirminės apklausos metu nė vienos žmogžudystės nepripažino, pareiškęs, kad yra kaltinamas tik dėl to, kad gyveno SSRS.

Praėjus mažiau negu 48 valandoms po prezidento nužudymo, L.H.Oswaldas irgi buvo nužudytas. Jo nuodugniai apklausti nebuvo spėta.

Žmogžudystė įvyko lapkričio 24 d. Kai L.H.Oswaldas, filmuojamas televizijos kamerų, buvo išvedamas iš Dalaso policijos nuovados pervežimui į saugesnį kalėjimą, prasibrovęs pro minią Jackas Ruby, naktinio klubo Dalase savininkas, turėjęs sąsajų su organizuotu nusikalstamumu, nušovė L.H.Oswaldą slapčia atsineštu revolveriu.

J.Ruby buvo tuojau pat sulaikytas. Jis teigė, kad prezidento mirtis jį labai sukrėtė, jis buvo įsiutęs ir nesuvokė, ką daro. Daliai žmonių atrodė, kad J.Ruby yra herojus, bet jis vis dėlto buvo apkaltintas žmogžudyste.

Tokia greita L.H.Oswaldo mirtis įkvėpė milijonus sąmokslo teorijų šalininkų visame pasaulyje, kurie teigė, kad J.F.Kennedy nužudymas buvo blogio jėgų, kurios grasina JAV, pasireiškimas.

Iki šiol daug kas tiki, kad J.Ruby nužudė L.H.Oswaldą, kad šis neatskleistų sąmokslo. Pats J.Ruby teisme neigė tokius kaltinimus ir teigė esąs nekaltas.

Jis tvirtino, kad liūdesys dėl prezidento mirties jam sukėlė „psichomotorinę epilepsiją“ ir kad jis nušovė L.H.Oswaldą nesąmoningai.

Teismo tokie argumentai nepaveikė – paskelbta, kad J.Ruby yra kaltas, ir teismas nuteisė jį mirties bausme.

1966 m. spalį Teksaso apeliacinis teismas panaikino nuosprendį, argumentuodamas tuo, kad liudytojų parodymai nebuvo išklausyti tinkamai, o J.Ruby tuo metu negalėjo tikėtis sąžiningo teismo. 1967 m. sausį, laukdamas naujo teismo proceso, J.Ruby mirė nuo plaučių vėžio.

Mirtį apipina teorijos

Naujasis JAV prezidentas Lyndonas Johnsonas praėjus vos savaitei po žmogžudystės subūrė vadinamąją Warreno komisiją, kuri tyrė J.F.Kennedy nužudymo aplinkybes.

Šios komisijos išvados, paskelbtos 1964 m. rugsėjį, teigė, kad L.H.Oswaldas buvo „vienišas šaulys“. Pasak išvadų, jokio platesnio sąmokslo nužudyti prezidentą nebuvo – nei inicijuoto vidinių šalies jėgų, nei inicijuoto kitų valstybių.

J.Ruby, pasak šios komisijos išvadų, irgi veikė vienas.

Visgi komisijos išvados daug kam kėlė abejonių bei įvairiausių su prezidento mirtimi susijusių teorijų nenutildė.

Abejonės pasiekė ir aukščiausius valdžios sluoksnius. JAV Senate 1975 m. atliktas naujas tyrimas priėjo išvados, kad ir FTB, ir CŽV žmogžudystę tyrė ne visai tinkamai, be to, Warreno komisija neturėjo priėjimo prie dalies įrodymų, kurių FTB ir CŽV komisijai nesuteikė sąmoningai.

Pasak šio tyrimo, egzistuoja galimybė, kad FTB ir CŽV aukščiausi pareigūnai dalį informacijos nutylėjo tyčia.

Viena labiausiai paplitusių sąmokslo teorijų buvo, kad buvo ir antrasis šaulys, kuris nebuvo areštuotas, ir jis bei L.H.Oswaldas buvo tik vykdytojai dideliame sąmoksle.

Tokias teorijas paskatino ir 1975 m. per televiziją pirmąkart parodytas „Zapruderio filmas“ – 26 sekundžių trukmės begarsis vaizdo įrašas, kuriame operatorius mėgėjas Abrahamas Zapruderis, filmavęs kortežą, netikėtai įamžino ir šūvio akimirką.

Filmą jau seniai buvo matę nužudymo tyrėjai, be to, atskiri jo kadrai buvo paskelbti žurnaluose, bet tada su juo pirmąkart susipažino didelė dalis JAV visuomenės.

Žiūrint vaizdo įrašą ir matant, kaip juda J.F.Kennedy kūnas po šūvio, iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad paskutinis šūvis, tapęs mirtinu, buvo iššautas kažkur iš prezidento automobilio priekio.

Šis klipas ir abejonės dėl Warreno komisijos daugeliui tapo įrodymu, kad egzistavo ir antrasis šaulys, kuris į J.F.Kennedy šovė iš visai kitos pusės. Didėjant visuomenės susidomėjimui, 1976 m. JAV Atstovų rūmuose buvo suburtas specialus komitetas, veikęs dvejus metus.

Nors šis komitetas galiausiai iš esmės sutiko su Warreno komisijos išvada, kad J.F.Kennedy pakirto būtent L.H.Oswaldo šūviai, taip pat savose išvadose paskelbė, kad J.F.Kennedy „greičiausiai buvo nužudytas po sąmokslo“ ir kad galbūt egzistavo ir antrasis šaulys.

Komitetas nesiėmė svarstyti, kas šį sąmokslą galėjo įvykdyti. Visgi šio komiteto, kaip ir Warreno komisijos, išvados yra nevienareikšmiškai vertinamos iki šiol. Komitetas gavo vieno policijos pareigūno, kuris važiuodamas motociklu saugojo J.F.Kennedy kortežą, radijo pokalbių garso įrašus, iš kurių atrodo, kad be trijų šūvių, nuskamba ir dar vienas. Šiuos įrašus komitetas įvardino kaip galimo sąmokslo įrodymą.

Bet vėliau garso įrašą išnagrinėję nepriklausomi akustikos ekspertai paskelbė, kad tai, kas, klausant įrašo, skamba kaip dar vienas šūvis, iš tikrųjų nebuvo JFK nužudymo akimirkomis nuaidėjusio šūvio garsas.

Be to, teismo medicinos ekspertai, iš naujo įvertinę įrodymus, ne kartą patvirtino, kad kulkų žaizdos prezidento galvoje yra būtent tokios, kokias paliktų snaiperio šūvis iš nugaros, o ne iš priekio, taip pat tai, kad kulkos, kurios perskrodė JAV prezidentą, balistiškai dera su L.H.Oswaldo numestu šautuvu.

Įvertinus viską, beveik neabejotina, kad antrojo šaulio nebuvo, o L.H.Oswaldas žmogžudystę įvykdė vienas. Tačiau tai nebūtinai reiškia, kad jis vienas viską ir planavo.

Žmogžudystės aplinkybės lieka paslaptis

Abejojantys, kad LH.Oswaldas veikė vienas, nesutaria, kas organizavo žmogžudystę.

FTB, CŽV, JAV kariuomenė, mafija, Lyndonas Johnsonas, Fidelis Castro, vietnamiečiai, KGB arba kokia nors aukščiau išvardintų asmenų ir organizacijų kombinacija – tai tik dalis teorijų. Vienas Los Andželo pareigūnas suskaičiavo, kad iš viso dėl JFK mirties buvo apkaltintos 42 organizacijos ir 214 skirtingų žmonių.

1992 m. JAV visuomenės dėmesį prikaustė režisieriaus Oliverio Stone'o filmas „JFK“ apie prezidento mirtį ir ją bandantį ištirti tyrėją.

Tais pačiais metais Kongresas priėmė „JFK įstatymą“, kuriuo buvo išviešinta net 4 mln. puslapių įvairių dokumentų, susijusių su žmogžudyste. Likusius neišviešintus dokumentus nurodyta paskelbti iki 2017 m., išskyrus tuos atvejus, kai paviešinimas galėtų pakenkti teisėsaugai ar nacionaliniam saugumui.

Istorikas Davidas Kaiseris, pasiremdamas paviešintais dokumentais, taip pat ankstesnių tyrimų ataskaitomis ir antriniais šaltiniais, parašė knygą „Kelias į Dalasą: Johno F. Kennedy žmogžudystė“.

Joje jis, remdamasis archyviniais įrodymas, atskleidžia, kad L.H.Oswaldas buvo susijęs su organizuoto nusikalstamumo atstovais, iš Kubos pabėgusiais prieš Fidelį Castro nusiteikusiais kubiečiais ir radikaliosios dešinės politiniais aktyvistais.

Visos šios grupės, nors ir dėl skirtingų priežasčių, turėjo pagrindo norėti prezidento mirties. D.Kaiseris argumentuoja, kad būtent šių grupių atstovai galbūt įtikino L.H.Oswaldą ryžtis pamėginti pasikėsinti į prezidento gyvybę.

Daug nusikalstamo pasaulio atstovų turėjo verslo ryšių Kuboje, kuriuos sugriovė Kubos revoliucija, o prieš F.Castro nusiteikę kubiečiai negalėjo grįžti į gimtinę – abiem šioms grupėms J.F.Kennedy nenoras, kad JAV įsiveržtų į Kubą ir jėgą nuverstų F.Castro, nepatiko. Be to, J.F.Kennedy valdžia pietinėse JAV valstijose nuosekliai siekė kovoti su organizuotu nusikalstamumu.

Remdamasis visais šiais duomenimis D.Kaiseris daro išvadą, kad tiek Kubos emigrantai, tiek nusikalstamo pasaulio vadai tikėjosi, kad J.F.Kennedy nužudymas, kurį įvykdys komunistas, išprovokuos JAV paskelbti karą Kubai, kurį seks amerikiečiams ir amerikiečių verslo interesams palankios valdžios Kuboje atkūrimas bei privačios nuosavybės atkūrimas. L.H.Oswaldas buvo labai tinkamas žmogus žmogžudystei, nukreipiantis dėmesį nuo tikrųjų jos iniciatorių.

Visgi, ar ši teorija teisinga, irgi iki galo nežinia. Apibendrinant galima pasakyti, kad nors beveik neabejotina, kad L.H.Oswaldas išties buvo žmogus, kuris nužudė JFK, ir daugiau žudikų nebuvo, klausimas, kokia buvo jo motyvacija ir kokiu mastu jo planus nužudyti prezidentą paveikė kiti žmonės, valstybės ar organizacijos, lieka neatsakytas. Ir, gali būti, nebus atsakytas niekada.

2017 m. dalis likusių dokumentų buvo paviešinta, bet dalies išviešinimas atidėtas dar kartą, laukiant patvirtinimo iš juose minimų institucijų, kad paviešinimas nepakenks valstybės saugumui. Dabar paviešinimas atidėtas iki 2021 m.

Beje, JFK mirtį iš dalies lėmė ir atsitiktinumas. Tos dienos ryte Dalase lijo. Jei lietus būtų nesiliovęs, tikėtina, kad prezidento limuzino stogas būtų buvęs uždengtas ir galbūt pasikėsinimas būtų nepavykęs.

Parengta pagal History.com, „History Extra“, „The Conversation“.