Šiurpioji giljotina - buvo daug manančių, kad šis įrankis neišpildė pagrindinės savo funkcijos

Guillotino pasiūlymas nuskambėjo 1789 metais ir giljotina įsitvirtino Prancūzijoje. Ji tapo Prancūzijos revoliucijos simboliu. Kai ankstesni egzekucijų vykdymo metodai buvo specialiai sukurti taip, kad keltų skausmą, giljotina turėjo būti humaniška, greita ir neskausminga. Bent jau to buvo tikimasi.

Tačiau iš tikrųjų žmonės visą laiką abejojo giljotinų humaniškumu. Daugybei žmonių tai tiesiog nerūpėjo, o kiti siūlė ieškoti kitų mirties bausmės vykdymo būdų. Visgi, giljotinos buvo naudojamos itin ilgai. Vakarų Vokietijoje paskutinis žmogus taip nubaustas 1949, Rytų - 1966-aisiais. Prancūzijoje paskutinis nusikaltėlis taip nubaustas 1977 metų rugsėjo 10 dieną. Giljotinos buvo naudojamos ir kitose Europos šalyse - Liuksemburge, Šveicarijoje, Švedijoje, Graikijoje. Ji taip pat buvo naudojama Pietų Vietname, kai kuriose Ramiojo vandenyno salose.

Giljotinų daug kur buvo atsisakyta ne dėl to, kad jos žiaurios, nešvarios ir keliančios siaubą, o dėl to, kad buvo atsisakoma mirties bausmės apskritai. Giljotina buvo laikoma humaniškesniu mirties bausmės vykdymo būdu už karimą ir elektros kėdes. Tiesą sakant, 1996 metasi Džordžijos valstija JAV svarstė pakeisti savo elektros kėdes giljotinomis.

1905 metais gydytojas Beaurieux stebėjo nuteistojo Henrio Languilleo egzekuciją. Po to jis buvo įsitikinęs, kad žmogaus galva kurį laiką išlieka gyva ir sąmoninga. Ir tai, žinoma, nubraukia bet kokias mintis apie humaniškumą, nes suprasti, kad nebeturi kūno ir jausti, kaip po truputį tirpsta sąmonė, yra kankynė.

Languilleo galva pirmiausia demonstravo tai, ką budeliai laikė pomirtiniais traukuliais – jo akys ir burna neritmiškai susitraukinėjo. Šiems spazmams nutrūkus, Beaurieux suriko Languilleo vardą ir galva atsimerkė. Lėtai, užtikrintai ir, atrodo, kontroliuojamai. Gydytojas su siaubu stebėjo, kaip nuteistojo akys suranda jo akis ir susifokusuoja. Beaurieux teigė, kad tai priminė iš miego bundantį žmogų. Po kelių akimirkų Languilleo akys vėl užsimerkė ir Beaurieux vėl sušuko jo vardą. Akių vokai vėl pakilo ir Beaurieux matė gyvo žmogaus akis. Tuomet Languilleo vėl užsimerkė, tik jau ne pilnai, ir jo žvilgsnis pasikeitė – tuomet nuteistasis jau buvo negyvas.

Tačiau tai nebuvo argumentas prieš mirties bausmę. Tiesą sakant, Beaurieux stebėjimų niekas net nelaikė moksliniais, nes tokie jie ir nebuvo. Ir kai žmonės kino salėse stebėjo pirmąjį „Žvaigždžių karų“ filmą, Prancūzijoje giljotina nusinešė dar vieno žmogaus gyvybę.

Paskutinis giljotina nubaustas žmogus buvo Tunise gimęs Hamida Djandoubi. Dirbdamas traktoriumi jis neteko dviejų trečdalių kojos ir taip kažkodėl prasidėjo jo kaip žiauraus nusikaltėlio karjera. 1971 metais dar būdamas ligoninėje jis bandė prievartą įtraukti Élisabeth Bousquet į prostituciją. Už tai 1973 metais jis buvo suimtas, bet netrukus buvo paleistas. Vos po poros mėnesių jis į prostituciją prievarta įtraukė kitas dvi merginas. 1974-ųjų liepą Djandoubi pagrobė Bousquet, atsivežė į savo namus ir kankino ją prieš kitas dvi merginas. Jis ją mušė, degino cigaretėmis, o galiausiai nuvežė į mišką ir pasmaugė. Sugrįžęs merginoms grasino niekam nieko nesakyti.

Viskas išaiškėjo, kai buvo surastas Bousquet kūnas, o Djandoubi nesėkmingai bandė pagrobti dar vieną merginą. Djandoubi teisme aiškinosi, kad jam stipriai pakenkė amputacija. Teismas jį nuteisė myriop. Ir 1977 metų rugsėjo 10 dieną Hamida Djandoubi tapo paskutiniuoju taip nubaustu žmogumi. Tai buvo paskutinė valstybinė egzekucija giljotina pasaulyje ir paskutinis nukirsdinimas Europoje.

Nepaisant to, ką matė giljotinos naudojimo liudininkai, daug žmonių mano, kad tai - daug humaniškesnis mirties bausmės vykdymo būdas už elektros kėdes ir daug užtikrintesnis (ir greitesnis) už mirtinas injekcijas.