Net ir po 2 tūkst. metų šis pastatas įspūdingas – tokių pasaulyje tik keletas (Video)

„Kiekvienas, įžengęs į Panteoną, iškart pajunta triuškinantį žmonijos istorijos svorį bei neįtikėtiną žmogaus kūrybiškumo lengvumą, – teigia architektūros profesorius Johnas Ochsendorfas, rašo cnn.com. – Atėjęs į šią didingą erdvę ir pakėlęs akis pamatai dangų ar pralekiantį debesį. Tuomet pagalvoji: „Kaip jie tą galėjo padaryti beveik prieš du tūkstantmečius?“

Panteonas yra seniausias pastatas pasaulyje, vis dar naudojamas iki šiol. Romos imperatorius Hadrianas Panteoną atstatė apie 125 m. – tai buvo jau trečiasis kartas, kuomet šis pastatas buvo atstatytas.

Pirmasis Panteonas sudegė apie 80 m., netrukus po to buvo atstatytas, tačiau, į pastatą trenkus žaibui, šis vėl sudegė apie 110 m. Dėl tokio nelaimingo šio pastato likimo pradėjo sklisti gandai, kad Panteonas buvo prakeiktas.

Užbaigto statinio fasade – senovės graikų istorijos motyvai, o portikas papuoštas frontonu – trikampiu viršumi – ir dviem korintinių kolonų eilėmis. Vidus buvo erdvus, pastatą uždengė kupolas, kuris iki šiol yra didžiausias niekuo neprilaikomas betoninis kupolas pasaulyje.

Žodis „panteonas“ reiškia „visi dievai“ ir, nors paprastai manoma, kad statinys – romėnų dievybėms skirta pamaldų vieta, iš tikrųjų pirminė jo paskirtis nežinoma. Senovės tekstuose apie tai rašoma nedaug, todėl istorikai taip pat nėra tikri.

Architektūros istorikės ir humanitarinių mokslų pedagogės Lynne Lancaster žodžiais, nors jis galėjo būti šventykla, romėnų pastatai paprastai buvo daugiafunkciai. Taigi, sunku pasakyti, kas iš tikrųjų vyko Panteone.

Pasak legendų, tai yra pati vieta, kur Romos įkūrėjas Romulas pakilo į dangų. Kiti mano, kad Panteonas buvo vieta, kur Romos imperatorius galėjo bendrauti su dievais.

„Bet kokiu atveju, kaip ir daugelis romėnų architektūros kūrinių, įspūdinga konstrukcija buvo galios demonstravimas, svarbus imperatoriškosios valdžios simbolis“, – sakė dabartinė Panteono direktorė Luca Mercuri.

Iš tikrųjų to meto romėnų architektūra atspindėjo turtus, jėgą ir orumą.

Praėjus šimtmečiams, neoklasikinės architektūros atstovai ėmė pavyzdį iš Panteono portiko ir kupolo derinio, kad įkvėptų savo pastatus, pradedant JAV Kapitolijumi Vašingtone ar Somerseto namu Londone.

Kaip jis buvo pastatytas?

Panteonas buvo Romos imperijos architektūros stebuklas. „Atrodo, kad centre esanti apvali ertmė vilioja likimą ir palieka Panteoną atvirą dangui, – sakė J. Ochsendorfas. – Sykiu ji parodo geometrijos ir konstrukcijos meistriškumą, kad buvo įmanoma pastatyti tokio masto kupolus ir centre palikti atvirą ertmę, lyg norint pasipuikuoti savo sugebėjimais.“

Viduramžiais religiniai lyderiai, skeptiškai žiūrėję į šį architektūros šedevrą, abejojo ​​Panteono šventumu, manydami, kad tai velnio darbas. Bet tai nebuvo šėtonas, tai buvo inžinerija.

Nors baltas, geltonas, violetinis ir juodas marmuras buvo atvežtas iš Viduržemio jūros regiono, bet būtent betonas, romėnų išradimas, leido architektams atsisakyti laikančiųjų kolonų ir pastatyti erdvius kupolus.

Kartu su įėjimo durimis, apskrita anga kupole yra vienintelis natūralus šviesos šaltinis pastate.

Viena gudrybė, kad didelis kupolas būtų stabilus, buvo naudoti vis lengvesnį akmenį betono mišinyje, artėjant kupolo viršūnės link. Arčiau pagrindo buvo galima naudoti sunkias plytas, o aplink angą panaudota korėta, lengva vulkaninė uola.

Nors Panteonas atskleidė kai kurias savo dizaino paslaptis, L. Lancaster sakė, kad vis dar randa magijos detalėse. Dienai bėgant, saulė patenka į kupolo vidų ir apšviečia įdubusius kesonus – visai kaip milžiniškas saulės laikrodis.

Tai viena iš nedaugelio vietų pasaulyje, kur galima iš tikrųjų stebėti, kaip sukasi Žemė.