Mokslininkai turi naują apkūnias moteris vaizduojančių statulėlių paaiškinimą - tai nebuvo sekso simbolis

Šie ikoniški, stilizuoti vėlyvojo paleolito moterų atvaizdai, dažnai vadinami akmens amžiaus Veneromis (pagal senovės romėnų grožio deivę), buvo rasti Europoje ir Eurazijoje.

Iš viso yra surasta daugiau nei 200 šių paslaptingų figūrėlių, ir jų amžius siekia 38 000-14 000 metų, nors dauguma jų buvo sukurta prieš 26 000-21 000 metų.

Nors vyksta daug akademinių diskusijų apie tai, ką senovės meistrų akyse iš tiesų reiškė šios Veneros, daugelis tyrinėtojų įspūdingas statulų savybes aiškina kaip vaisingumo, seksualumo, grožio ir motinystės simbolius.

Tačiau kiti mokslininkai yra pastebėję, kad tokios figūrėlės labai realistiškai parodo, kaip atrodo žmogaus nutukimas. Nutukimas yra rimta XXI amžiaus žmonių problema – tačiau kodėl tai būtų buvę aktualu prieš 30 000 metų?

„Vieni ankstyviausių meno pavyzdžių pasaulyje yra šios paslaptingos antsvorio turinčių moterų figūrėlės, sukurtos Europos medžiotojų-rinkėjų ledynmečio laikais – laikais, kai visiškai nesitikėtumėte pamatyti nutukimą“, – sako Kolorado universiteto (JAV) medicinos mokslininkas Richardas Johnsonas.

Naujame tyrime jis ir kiti mokslininkai siūlo alternatyvų skulptūrėlių paslapties paaiškinimą: jie sako, kad kūnai nėra sekso simboliai – bet išgyvenimo simboliai.

Mokslininkai išanalizavo dešimtis skulptūrėlių, turinčių nutukimo požymių, iš įvairių tos epochos laikmečių – ir išmatavo juosmens ir klubo bei juosmens ir peties santykį. Palyginus tuos matavimus su lokacijomis, kur buvo rastos skulptūrėlės – konkrečiai atkreipiant dėmesį į atstumus iki tuomet egzistavusių ledynų – buvo atrastas įdomus ryšys.

Daugelis Veneros figūrėlių buvo iškaltos ekstremalių klimato pokyčių metu, vadinamuoju Paskutiniojo apledėjimo maksimumu – laiku, kai kai temperatūra stipriai krito ir ledo masė daugelyje pasaulio vietų išsiplėtė.

Šiais sunkiais laikais skulptūrėlės ir buvo sukurtos, Ir mokslininkų teigimu, įmanoma, kad jų formos buvo sukurtos kaip tam tikra reakcija į atslenkantį šaltį.

„Tuo laikotarpiu žmonės susidūrė su didėjančiais ledynais ir krentančia temperatūra, dėl ko atsirado mitybinis stresas, regioniniai išnykimai ir populiacijos sumažėjimas“, – tyrime aiškina mokslininkai.

„Didėjant atstumui nuo ledynų, figūrėlės vis mažiau apkūnios. Konkrečiai, kūno dydis buvo didžiausias, kai ledynai judėjo į priekį, o nutukimas sumažėjo atšilus klimatui ir ledynams atsitraukiant“, – skelbiama tyrime.

Pagal komandos hipotezę, apkūnios Veneros egzistavo kaip išgyvenimo simbolis nenumaldomos žiemos akivaizdoje – ir iliustruoja maitinančias moteris, motinas, kurių didesnis, riebesnis kūnas gali geriau atlaikyti atšiaurias sąlygas.

„Mes siūlome hipotezę, kad jie perteikė kūno formų idealus jaunoms moterims, ypač toms, kurios gyveno netoli ledynų“, – sako R.Johnsonas.

Mokslininkai teigia, kad apkūnios moterys per paskutinį ledyninį maksimumą būtų lengviau išgyvenusios nėštumą, o taip pat maitinimą krūtimi.

Tai – viliojantis argumentas, nors verta paminėti, kad ne visi archeologų bendruomenės nariai pritaria tokiomis išvadomis.

Vis dėlto, jei tyrėjai yra teisūs, šios garsiosios statulėlės – dauguma kaip reikiant susidėvėjusios, tarsi su jomis būtų elgiamasi kaip su paveldu, keliaujančiu per kelias kartas – galėjo vaidinti didesnį nei bet kada žinomą simbolinį vaidmenį, globojant žmoniją per vieną niūriausių klimato sukeltų iššūkių.

„Šiuo laikotarpiu figūrėlės galimai buvo ideologine priemone, padedančia pagerinti motinos vaisingumą ir naujagimių ir išgyvenimą, – daro išvadą tyrėjai. – Taigi, meninė estetika turėjo reikšmingą funkciją pabrėžiant sveikatą ir išlikimą, kad atitiktų vis griežtesnes klimato sąlygas“.

Parengta pagal „Science Alert“.